VII skyrius


Anu išlipo į krantą. Jai atsivėrė nuostabus vaizdas: visur žalia, saulėta, viskas gyva, nėra nė vienos nuvytusios šakelės ar žolelės... Tai sužavėjo merginą. Aplink ją susispietė būrys drąsių tigriukų ir pradėjo muistytis aplink kojas.
- Kokie jūs visi gražūs... - nusišypsojo Anu. - Net nepanašu, kad užaugę būsit labai plėšrūs ir žudysit kitus gyvūnėlius. Kaip keista, kad jūs tokie drąsūs...
- Jie turbūt pirmą kartą mato žmogų, - paaiškino sesei Dranas.
- Aišku... - nutęsė ji.
Anu prasibrovė pro tigriukus ir nuėjo tolyn apsidairyti.
- Tik nenueik toli! - sušuko brolis.
Tačiau mergina jau nebegirdėjo, nes ji buvo pakerėta slėnio grožio. Krante jis nebuvo toks gražus, kaip čia... Saulė ne tik švietė, bet ir šildė, ne taip kaip Piranijų jūroj... Ten saulė gali šviest nešvietus... Vistiek bus šalta... Anu norėjosi tiesiog griūti į žolę ir nieko neveikti, bet žinojo, kad to daryti tikrai negali... Bet... Jai niekas netrukdė bent jau kelias minutes pasilepinti!.. Todėl nieko nelaukus ji leidosi užklojama žolės ir apžiūrinėjama smalsiųjų tigriukų... Mergina jautėsi iš ties laiminga... Pagaliau... Po šitiek metų, ji pagaliau atsipalaidavo... Pagaliau ji suprato, ką reiškia nieko neveikti... Pagaliau...
- Anu!!! Greičiau slėpkis! Ateina slėnio valdovai, greičiau!!! - vos ne klykė Dranas.
Bet mergina buvo pasinėrusi į savo mintis ir negirdėjo brolio įspėjimų... Ji niūniavo mėgstamą, savo pačios sukurtą melodiją, todėl visai užsimiršo, kad ji negali tinginiauti...
- Anu, gelbėk!! Kviesk Šyvą!!! Šyva, ateik!!!
Mergina staigiai pašoko. Kažkas ją šaukė ar jai tik pasigirdo? Ji vikriai atsistojo ir pasileido bėgti link kranto, bet pamačiusi, kad ant kranto brolio nėra, nubėgo pasiimti Gylio ir Varano.
- Gyly, Varanai! Ieškokit Drano, mano brolio, - prašė vorų Anu.
Bet vorai stovėjo ir nė nemanė judintis...
- Ne, nieko nebus... Reikės šaukt Šyvą, gal ji padės?.. - pasitarė su savim mergina. Kartais ji mėgdavo pasikalbėti su savim, bet labai retai...
Tik atsiradusi Šyva, jau žinojo, ką reikia daryti - ji pašoko į orą ir apsidairė. Geros deivės akys kaip mat pastebėjo, kad didžiuliai tigrai kažką tempia. Šyva šaižiai suklykė:
- Jūs pasigailėsit, kad pagrobėt mano mylimąjį!!! - ir nusileidusi pradėjo neapsakomu greičiu bėgti link tigrų - milžinų.
Suglumę gyvūnai sustojo pasižiūrėti, kas ten taip greitai atlekia. Bet pamatę, kad tas gyvis nusiteijęs nedraugiškai, taip pat pradėjo bėgti. Bet ne ilgai trukus, deivė pastojo jiems kelią.
- Na, kur susiruošėt? Kam jums mano Draniukas? - piktai klausinėjo ji.
- Atleisk, mes galvojom, kad čia eilinis medžiotojas, kuris atplaukė mūsų medžioti... - prakalbo gyvūnai.
Deivė nieko nesakė, tik atsargiai paėmė vaikiną ir apžiūrėjo, ar jam viskas gerai.
- Dranai, Dranai, ar tau viskas gerai? - plekšnojo per skruostus Šyva. - Ar tu gyvas?
Vaikinas prasimerkė ir nusišypsojo. Jis pirmą kartą palietė jos odą (neskaitant bučinio)... Ji tokia švelni... Norėjosi ją liesti ir liesti... Deivė buvo labai šalta, bet labai švelni, draugiška...ir negailestinga priešams...
- Šyva... Ačiū... - tyliai padėkojo Dranas.
- Nėr už ką... O jums, slėnio valdovai, ačiū, kad dar nesudraskėte jo...
Tigrai tik sumurkė ir nutipeno tolyn, link savo namų, link nekantraujančių jauniklių.
- Manau, kad likusį kelią aš tavęs neišleisiu iš akių ir eisim kartu. Su tavim eis ne Anu, o aš, Šyva, - meiliai tarė deivė.
Vaikinas nieko netarė, tik nusišypsojo.