Pasaulis blėsta mumyse,
Spalvas ir šviesas išdalinęs...
Ko beieškot ir ką bešaukt?
Nutilęs balsas ir akių vyzdžiai
Daiktuose atsako neranda.
Diena taip efemeriškai trumpa –
Viršum galvos vakariai paukščiai sklando.
Kas tu, būties Didžioji Paslaptie,
Ilgam kely užbūrus sielą?..
Dangaus ryškėjantys ženklai
Didybę ir menkystę mūsų sveria
Ir vis artėjanti riba griežtai paklausia:
Quo vadis?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-04-24 18:18:07
pasijutau lyg stovėčiau po beribiu, žvaigždėtu dangaus skliautu vasaros naktį....
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-04-23 14:40:31
Kiek per toli nuo lyrinio herojaus sudėtos tiesos daro tekstą šaltokai apskaičiuotą, daugiau išmąstytą, negu išjaustą.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-04-23 11:54:21
na aš manau, kad kol kojos neša: visada galima pamatyt, pajust dar nematytą, nelytėtą, o kai jau neneša irgi yra galimybių džiaugtis akimirkom , kas kart naujom :)...pavyko sudėt eilėse nusivylimą ir nuovargį, o svert - ne mūsų prioritetas :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-04-23 02:46:15
nesužavėjo, tai ir neperskaičiau iki pabaigos, šio trumpulio. tik prie jūsų to "blondiniško" pasaulio – neprisidedu. Tai yra, teiginys:
Pasaulis blėsta mumyse,
Spalvas ir šviesas išdalinęs...