Milžiniškais akmeniniais laiptais, pasijoniais šluodama šimtametes dulkes, žengiu į Tave. Taip, aš basa, Mano Meile. Bet rankomis plasnodama dar negaliu pakilti.Aplink ta sninganti tyla. Tylos sniegelis dar purus ir baltas. Ir lieka pėdsakai jame, kai aš kalbu...kai savo paukštišku balsu prabylu aš. ,,Šššš,- sakai,- nutilk, nutūpk delnan. Na taip, aš vėl banžiau meluoti, sukelti gailestį...Bet jei tik Tu pakankamai giliai pažvelgtum veidrodin, įkvėptum mano atspindžio, man nebereiktų rėkt be garso. Aš ateinu. Aš nuoširdi.