Nakties viešnia

Šiąnakt ji buvo pas mane. Kaip ir kiekvieną kartą įsirangė tarp nedrožtų
pieštukų ir vis kartojo, kad turiu pradėti tai, kas manyje vėjo malūnus
priverčia suktis. Prieš tai daug klausinėjo, o aš pasakojau. Klojau ant
baltos drobulės padrikus žodžius ir dėliojau sakinius.
Verkiu tada, kai mėnuo kanjonuose skęsta,
o žvaigždėms nusispjaut. Ašaros ne lietus,
tik sūrymas, suteikiantis veidui tikrumą
visai kaip krateriai mėnesiui postūmį.
Jo dėka jis kasnakt keičia padėtį,
savąją veido pusę..

Mano viešnia klausėsi, tarpudantyje sukandusi pieštuką „8B“, minkštą ir
giliai rėžiantį. Galėjau pasinaudoti jos transo būsena ir, sučiupusi jį, brėžti
pirmąjį brūkšnį. Neryškų, vos matomą akimis. Žinau, kad ji nebūtų pykusi,
atvirkščiai – ji to ir laukė, todėl susivaldžiau ir tęsiau savo pasakojimą.
Geriu arbatą be cukraus ir su grietinėle tam,
kad ji būtų dar šviesesnė. Baltoji neturi
įtakos skoniui, kaip ir besileidžianti saulė
horizontui. Linija niekada nedingsta,
nelūžta, visai kaip arbatžolių aromatas
įsigeriantis į drėgnus plaukus.

Nesusilaikiau ir pagriebiau pieštuką. Gerbiamoji piktu žvilgsniu perbėgo
man per jusles, sužaibavo. Nepasidaviau. Lengva ranka pradėjau raizgyti
linijas – į kairę, į dešinę, tiesiai ir aplinkui. Nežinojau, ką turiu išvedžioti,
bet ranka nepaliaujamai judėjo, o aš vis pasakojau, kad viešnia nurimtų,
nepabėgtų. Piešinys dar buvo nebaigtas.
Džiaugiuosi, kai pavasarį paukščiai neranda
kelio atgal ir lieka ten, kur saulės keturios. Jų
sparnų mostuose randu save, šukuojančią
blakstienas retomis gyvenimo šukomis
ir niūniuojančią paletės spalvų gamą.

Ranka atitrūko nuo lapo ir nebegalėjau dėti nė mažiausio taško. O tylioji dama
žiūrėjo - sukaustyta, perbalusi ir suklususi. Subalansavo tarp horizontalių bei
vertikalių ir pranyko kažkur tarp apskritimų, linijų į kairę ir į dešinę.
Parduodu dienas ir perku naktis už dvigubą
kainą. Jomis ilgiuosi rudens, lietaus nešėjos
ir baimės, pamestos vaikystės lopšyje.
Sūpuočiausi jame it laumės rastas vaikas
be rankų, kojų tik su savo Mūza,
žiniodama likimą vėjo,
horizonto ir
spalvų...
lietum

2010-04-21 15:33:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-05-01 17:35:01

Taip gražiai ;>

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2010-04-28 00:32:04

Kaip visuomet - meniški ir spalvingi sakiniai. Ir teksto išdėstymas maloniai užliūliuoja.

Vartotojas (-a): Gaiva

Sukurta: 2010-04-27 23:05:57

Man labai įdomiai skamba.Naujai.
Kuriančiam žmogui visada yra ką taisyti...

Anonimas

Sukurta: 2010-04-21 18:22:24

Esmę supratau tik antrą kartą perskaitęs. MŪza, dažnam būna naktinė viešnia ir ją reeikia išsaugoti. manu, kad JUms pavyko susitarti :)

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2010-04-21 16:55:43

Grafiškai įtaigus.