Myliu tave, pavasarine mano žeme,
Dar šaltą, šlapią, bet kupiną gyvybės
Ir tos jėgos, kuri į saulę kelia
Žolės stiebelį, žiedą pirmutinį.

Kaip nedėkoti tau, kada į savo glėbį
Lyg vaiką priglaudi sodintą medį, sėtą javo grūdą,
Imu į ranką pilką grumstą, gelsvą smėlį
Ir lyg jaučiu, kaip iš tavęs į širdį man gerumas srūva.

Per žiemą kentusi, sniegu ilgam užklota,
Tu aksomine žaluma ir vėl banguoji,
Aštriais noragais suarta, bet nežaizdota,
Žmogui lyg motina save kaskart aukoji.

Sustoji prie dirvono, pievos, sodo -
Visur tiek daug vilties, šviesaus tikėjimo,
Pasaulis kerintis, skaistus atrodo -
Pilnas pavasario, žaliavimo, žydėjimo.