Pritariu visiems komentarams – geras kūrinys.

Lengvai ir žaismingai apie ne visai lengvą...

šiek tiek kažkuo, gal lyrinio herojaus temperamentu ir paprastu (bet neprasti) požiūriu į daiktus primena Joną Strielkūną (tas rašymo stilius,) lyrinis herojus lyg neturėtų sunkumų – problemų, su savo Ego; lyg tas Ego yra jo valioje jau, jo paties valios suvaldytas, ir jis gali matyti, ieškoti, jausti jau pasaulį šviesoje, be tamsos trikdžių.
gražus paprastas tradicinis, bet ne prastas, lengvai išlaikantis dėmesį. (na kur man pasirodė štampukas poetinis raiškoje, tai pirmame posme antrame dvieilyje paskutinė eilutė – citata:
Bastėsi paklydę
Rudeniniai vėjai. ------ kažin kaip ten su tais rudeniniais. (lyg būtų nepaieškotas įvaizdis dėl reiškiamos minties, o atsispirta nuo bastėsi paklydę, ir suvesta į rudeninį vėją, o jis brandus, šakas šukuoja, įpučia ugnį klevo lapijai, ir t.t. gal) va štampu čia poetiniu man atsiduoda ir nors tu ką...
Įtrauksiu šį į man mėgstamų eilėraščių sąrašą. dabar iš kart. Sklandus ir lengvas, su suvaldytu ego, todėl be tuščios dramos, o lyg prasmingas ir paprastas pasakojimas - žvelgimas.

Taip lengvai rašant, negali būti blogai.