Norėtųsi greičiau, kad tik greičiau
Pasvirusi ieva, alyvos sužaliuotų,
Vėliau dar lauksiu ir daugiau,
Kad jos vualiu baltu pasipuoštų.

Tada, atrodo, visai bus nesvarbu,
Ką pilkos laikraštinės antys klykia,
Ar Seimas, plyštantis nuo juokdarių,
Įstatymuos klaidų vėl bus palikęs.

Nebark, mieloji, jei valanda vakarė bus ilgesnė,
Spalvotieji ekranai tegul užgesę liūdi,
Nakties lakštingalos giesmė kur kas skambesnė,
Joje gyvenimui tiek meilės glūdi.

Bus nesvarbu, darbai daryti – nedaryti,
Ugningos, lėkštos ar net paikos kalbos,
Ir metai, mano metai, lyg žirgeliai nuvaryti,
Pakels pavasarių aidams vėl savo galvas.

Tik nesakyk, širdie, kad jau esi pavargus,
Ir, kad sunku svajonių toliais lėkti,
Kad šimtąkart išvaikščiotos gimtinės kalvos
Ir pamiškės žibuoklėmis nusėtos.

Taip norisi pavasario, kaip veidrodžio jaunystės.
Na, vieno, nesakau, kad paskutinio,
Tik dienai, tik kitai į džiaugsmą vėl nuklysti,
Po kojomis pykčius ir sunkmetį pamynus.