Pakilom juodom varnom virš šarmotų liepų. Šnabždėk, dabar šnabždėk, kad niekada manęs nebuvo ir niekada nebus. Aš netikra, ir Tu negali manęs paliesti. Čia vienatvė kalba mano balsu. Ir žvakių filigraniškoje šviesoje mūsų žemė permatoma, todėl kartais, priešpiečio šlapdribai krintant, dangaus spalvose gali matyti baltą miglą.