dryžuotas pavasariu
proskynoj vėjų
tiek daug tavęs
dar nieks neturėjo
langeliais eilėraštis
prijuostė taukuota
eilėdara byra
tarsi žiemos nuotaka
vienoj rankoj poezija
kitoj kasdienybės šluota

šukuoju mintis savo
džiazo protrūkiais
slystu krentu vėl artėju
tiek daug šviesos
dar mes neturėjome
ar pameni įdubas
kur meilė užstrigo
kodėl taip sunku
kada nėra nė rimo
tik prijuostė taukuota
proskynoj vėjų
tiek daug tavęs
dar nieks neturėjo