saulės spinduliai- ploni ir aštrūs
kaip arfos stygos sminga žemyn
išleidę šaknis nebegali pakilti
vaikštau tarp jų kaip miške
kvėpuoju jų oru, tarsi, netyčia užkliūnu
kad nuskambėjęs garsas nebūtų tyla
išsiilgusi stebiuosi į dangų
blyškų strazdanotą veidą nutvieskia
šiluma geriasi į kūną
cirkuliuoja kraujagyslėmis kaip sula
širdyje pumpurai sprogsta jausmais
žemė tokia sausa ir sugrubusi
kad vėjas ir toliau žarsto dulkių trupinius
pila į akis ir nosį, kad pamirščiau
kurios kalendorinės dienos netekau vakar
oda godžiai sugeria kiekvieną
gyvybę nešiną lietaus lašą
kad pilkas skruostikaulis per tris dienas
vešliai apželtų žalia barzdele
kad vyšnios vėl užsiaugintų kasas
išpuoštas žiedų kaspinais

atgimusi, bet jau nurimusi
patvinusiomis iš kraštų mintimis
tačiau lengva kaip dar negimusi žiedadulkė
einu pasitikti savo pavasario

nors ne-
atvėrusi duris atsisėsiu vienumoje
pojūčiams sustiprinti užmerksiu akis
lauksiu iš tolo artėjančių žingsnių
kol apkabins

ačiū
kad ir šįmet pas mane sugrįžai