Prabundu. Lengvas vėjalis judina užuolaidą. Pro jos kraštelį į kambarį skverbiasi saulės spindulys. Už lango tikras koncertas. Čiulba ulba paukščiai visokiais balsais. Mėgaujuosi garsais ir svajoju.
   Svajonės pabėga. Pasigirsta čaižus paukščio balsas ir švilpesys. Jam ima pritarti lojimu ir šuo. Strykteliu iš lovos ir plačiai atveriu langą. Iš pradžių nieko nesuprantu. Vienas varnėnas skraido švilpdamas pažeme, o kitas klykauja beržo viršūnėje. Akis užkliūna už inkilo berže. To pačio, kurį įkėlėme šiais metais varnėnų šeimynai. Ant inkilo tupi katinas ir ir bando pasiekti inkilo landą letena. Tai bjaurybė. Užsimanė pasmalyžiauti. Tikriausia jau varnėnai kiaušinėlius sudėjo ir laukia šeimynos pagausėjimo, o katino uoslė neapgauna - jaučia grobį. Tačiau katino  pastangos eina veltui. Kiek besistengia, niekaip nepasiekia landos. Galvojat letena trumpa? Ne, tai inkilo stogelis trukdo.
  Stogelis atrodė toks nedailus. Norėjau sumažinti, bet tėtis neleido. Aš galvojau, kad jis saugos inkilą nuo lietaus , bet tėtis pasijuokė, kad tai apsauga nuo piratų. Maniau, kad iš manęs šaiposi. Dabar jau aišku, kokie piratai.
   Vienas varnėnas pakyla iki inkilo ir kerta katinui į galvą. Kitas ir įsidąsina. Katinas pasijaučia nesaugiai ir puola beržo kamienu žemyn. Dideliais šuoliais pasileidžia per kiemą. Jį palydi pikti varnėnų balsai ir šuns lojimas. Cha, piratas pabėgo. Kiemas po truputį rimsta.
  Gamtoje visi gyviai gina namus ir savo šeimyną. Tačiau , gerai, kad tėtis neleido sumažint inkilo stogelio. Ne viskas praktiška, kas gražu. Stogelio dėka varnėnams buvo lengviau išsaugot savo brangiausią turtą - būsimus vaikučius.