Virš mūsų galvų keisti ženklai klajoja –
Vilties ir nerimo žaltvykslėm dega naktyje.
Kur beeini, kur besustoji, –
Visaregė žvaigždė viršum tavęs
Ir ją Lemtis paskyrė prakilnioji.
Nuo jos šviesos sudyla dvasios pančiai,
Pakyla siela pasitikt aušros
Ir sugiedoti himną Apvaizdai ir gamtai.
Ir stovi po dangaus skliautu giliuoju
Nuo to gyvenimo apakęs ir apkurtęs,
O tai, kas turi būti, – bus –
Tau tyliai ištaria: jau mestas burtas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-16 20:20:33
Šekpyriškai.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-04-16 19:08:19
Giliai ir mistiškai
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-04-16 09:04:23
Nors truputį kraupoka potekstė, bet sužavėjo mąstymas ir tai, kad prabylama apie dvasios ir sielos netapatumą. Dažnai žmonės jau į tai nesigilina.