Susipins pirštai. Iki išbalimo. Stipriai. Tas laukimas ir žinojimas.
  Žinau, kas bus su mumis. Kai pamatysiu Tave. Kai mylėsimės.
  Ir nesigėdiju to žinojimo. Galiu Tau tai sakyti. Varo iš proto, nes matau, kaip
nusirengi, eini link manęs... Laukiu paruošusi glėbį, pilna
virpėjimo. Iš karto galėčiau priimti. Bet nė už ką negaliu atsisakyti
Tavo glamonės. Jos niekam neatiduočiau..
Pavydėčiau.
Skaudėtų.
Išduotum...
  Būtent glamonė. Niekas nejaudina, kaip Tavo švelnumas - rankos tyrinėja,
glosto, spaudžia, laukia ir neklausia...
Burna atkakliai jautri ir žino, kad paklūsiu jai. Nes mylavimo stebuklas - jos
ir liežuvio šokis...
O kūno artumas? Šiluma ir susiliejimas į vieną...  Kai širdys duzgia, kaip avilys.
  Norisi būti tavy, bet suprantu, kad arčiau nebebūsi...
Nejaugi? Aš pašėlsiu nuo ŽINOJIMO, kad Tave turiu.
  Kodėl neateina tas rytas, kada mudu vėl būsime kartu?