Aplinkui sklido baisi smarvė. Viską dengė nepermatoma tamsa. Tik mažas gelsvas šviesos spindulėlis sklido pro plyšį duryse ir neleido visiškai apakti. Astas norėjo atidaryti šias vieninteles išsigelbėjimą siūlančias duris, norėjo atsikratyti šios bjaurios smarvės, kuri gniaužė gerklę, dusino ir vertė vemti, norėjo išsivaduoti iš tamsos, tačiau niekaip negalėjo pajudinti rankos; ji tarytum suakmenėjo. Jis bandė žengti žingsnį, tačiau kojos tvirtai įaugo į žemę. Išliko tik jausmai – pats Astas jautėsi miręs. Kažkas šaltas ir slidus raitėsi apie kojas, sliuogė aukštyn, lindo po kelnių klešnėmis ir bjauriai šnypštė, o jis negalėjo ne tik apsiginti nuo to kažko baisaus, bet netgi pamatyti jo.
Staiga pasigirdo dejonės. Vyriški ir moteriški balsai prašė pasigailėjimo, meldė neliesti jų ir leisti gyventi. Sunkūs atodūsiai slopino net dejones. Kažkam buvo nepakeliamai sunku.
Tik dabar Astas suprato esąs kambaryje nevienas, tačiau nepermatoma tamsa nesisklaidė ir neleido ką nors išvysti. Netikėtai pūstelėjo nepaprastai stipraus vėjo gūsis ir durys, pro ku-rias sklido švieselė, su trenksmu atsivėrė. Ne, jos tiesiog išvirto, dingo, o pro atsivėrusią angą plūstelėjo akinanti šviesa. Nuo šviesos suskaudo akys, bet tuoj apsipratus, aplink save Astas išvydo daugybę apimtų mirties agonijos, besiraitančių subjaurotų, sumaitotų, kruvinų kūnų. Jie buvo be rankų, be kojų, išbadytomis, išvarvėjusiomis akimis, nupjaustytomis ausimis ir išvirtusiais, ištampytais viduriais. Siaubingi zombiai kibosi į jį, siurbėsi nematomais čiulptuvais ir žvelgė neapsakomai liūdnomis akiduobėmis, maldaujančiomis pagalbos.
Tarytum nejuntamo vėjo atpūsta, ten kur žiojėjo durų anga, apšviesta tos pačios ryškios šviesos, pasirodė į deivę panaši mergina. Jos plaukai draikėsi, spinduliavo auksiniais spinduliais, o aplink neryškių kontūrų galvą žėrėjo šventosios nimbas. Astas neiškart ją atpažino ir tik gerai įsižiūrėjęs suprato, jog tai ne kas kitas, o Ingrida. Jos baltą jaunamartės suknelę negailestingai draskė vėjas. Kurį laiką stovėjusi tyliai, pagaliau Ingrida garsiai, tiesiog kurtinamai nusikvatojo. Jos juokas užgožė net mirštančiųjų dejones. Astas išgirdo pašaipų merginos balsą, kuris atrodė lyg ir pažystamas, bet tuo pat metu nepaprastai svetimas, nemielas, tiesiog bjauriai besityčiojąs:
– Na ką, Astai, ir tu pas mus pakliuvai? Taip tau ir reikia! – Ingrida džiūgavo. – Seniai laukiau. Nejaugi manai, kad aš viena turiu kęsti už tavo nuodėmes? Kaip danguje, taip ir ant žemės... Kenčiu aš, kęsk ir tu! Dek ir tu! Tavo vieta čia, pragare... Dek!.. Dek!.. Dek!.. – Jos balsas tolo, silpnėjo, bet nedingo, o be perstojo kartojosi. – Dek, dek, dek...
Lyg išties nudegęs, Astas pašoko lovoje. Suprakaitavusią jo ranką purtė Oksana. Jis atsisėdo, antklodės užvalkalu nusišluostė suprakaitavusią kaktą ir sulenkęs kelius, atrėmė į juos kaktą. – Tu vėl sapnavai košmarus? – Jis išgirdo nebe mistinį Ingridos kuždesį, o rūpestingą Oksanos klausimą. Mergina stengėsi užjausti ir pagailėti. – Astai, tu šaukei ir trankei lovą...
Ji glostė Asto plaukus. Švelnios, stebuklingos rankos, suaugusio ir negailestingo vyro galvą pavertė nekalto, mažo vaiko galvele – vaiko, kuris prašė užuojautos ir ištiestos pagalbos rankos, nes ką tik grįžo iš pragaro.
– Niekis. Seniai prie jų pripratau, – jau visai ramiai atsakė Astas ir šyptelėjęs pridūrė: – Tai siaubo filmai pastatyti pagal mano scenarijų. Man jie patinka... Tikrai...
Jis užsirūkė ir vėl atsidrėbė ant pagalvės – leido dūmų kamuolius ir ištuštėjusiu žvilgsniu klaidžiojo lubomis.
– Astai, tau reikėtų nueiti pas psichiatrą, – atsargiai, bijodama netikėtos reakcijos, tyliai pratarė Oksana.
– O gal pas kunigą. – Astas nesupyko, bet jo veidą iškreipė ironija. – Jis atleistų man mano kaltes... – Įsmeigęs žvilgsnį į merginą, staiga pasikeitusiu balsu jis pridūrė: – Nebūk kvailute, Oksana...
Stojusioje tyloje mergina pajuto, kaip Astas nuo jos tolsta. Jo mintys sklandė kažkokiame, kitiems nesuvokiamame pasaulyje, visai kituose išmatavimuose, į kuriuos pašaliniams žmonėms kelias uždaras ir kuriuose sapnai įgauna realių veikėjų veidus. Oksana norėjo padėti šiam žmogui, bet nežinojo kaip. Aplamai, ji nežinojo ar gali jam padėti ir, ar ši pagalbos išvis jam reikalinga. Galbūt tikrai jis toks tvirtas ir, kaip visuomet, susitvarkys pats. Pagaliau, pradėdama suprasti šio žmogaus keistenybes, Oksana nenorėjo eilinį kartą pasijusti atstumta, pažeminta, įžeista, nes būtent tokią reakciją galėjo iššaukti bet koks neatsargus jos žodis, net jei jis reikštų paguodą ar gailestį.
Pagaliau nebeištvėrusi slegiančios tylos, atmetusi visas prieštaringas mintis, mergina atsigulė šalia Asto, padėjo galvą jam ant krūtinės ir paklausė:
– Tu kaltini save dėl Ingridos mirties?
Astas atsibudo iš naujo. Jis švelniai pakėlė merginos galvą, paguldė ją ant pagalvės ir įdėmiai pažvelgęs į dideles jos akis, trumpai patvirtino:
– Taip.
– Tačiau tu juk nežinai visų aplinkybių kaip tai įvyko...
– Supranti, aš jaučiu, o jausmai manęs seniai nebeapgauna. Ingri ką tik lankėsi pas mane... Sapne. Šiaip, mirusieji neapsireiškia. Jie ateina tik tuomet, kada jiems kažko trūksta, kada nori ko nors paprašyti, perspėti... Viskas atitinka. Ją nužudė iškart man išvažiavus. Neturėjau jos palikti...
– Bet, Astai, iš kur tu galėjai žinoti?..
– Privalėjau numatyti, – kaip kirviu nukirto Astas. Jis nesileido raminamas. – Privalėjau... Arnas žinojo apie mūsų santykius. Jis skambino Ingridai dar man esant. Oksana, tai mano klaida, kad Ingri irgi nebėra. Mano. Didžiausia klaida, kurią padariau savo gyvenime. Tik aš kaltas dėl jos mirties. Suprask... Tai ne betikslė graužatis. Tai faktas, kurį tau konstatuoju.
Tą naktį jie nebeužmigo; sėdėjo virtuvėje ir gurkšnojo juodą, karstelėjusią kavą. Astas juto Oksanos rūpestį ir puikiai suprato, kad mergina nori jam padėti. Tačiau kaip? Ar tai buvo įmanoma? Vargu. Tik jis pats galėjo sau padėti. Astas neabejojo, jog tik įvykdęs teisingumo misiją, jis sugebės atgauti ramybę. Ir tai visiškai jo nebaugino, o atvirkščiai, glostė savimeilę ir virto pagreitį įgaunančia varomąja jėga. Gyvenimas galėjo įgauti prasmę tik tuomet, kada priešų kraujas nuplaus jų padarytas skriaudas. Vendeta. Ji visur, ji visada, ji privalo triumfuoti, nes kitaip pasaulis paskęs nekaltųjų kraujyje, o dejonės nustelbs dainingą paukštelių čiulbesį. Vendeta!..
– Turbūt senstu. – Jis pastatė nugertą, pustuštį puoduką paauksuotais kraštais ant stalo krašto ir užsimetė koją ant kojos. – Anksčiau į tokius dalykus visiškai nekreipdavau dėmesio. Dabar negaliu... Kažkokie supuvę sentimentai baigia užknisti...
– Tai visai kitas atvejis, Astai. Tu ją mylėjai. – Oksana nukratė į peleninę cigaretės pelenus ir chalato skvernais uždengė pašiurpusias, nuogas kojas. – Meilė keičia visas gyvenimo sąvokas...
– Keista, bet tik dabar tai suvokiu. Nesuprantu... Nejaugi Ingri man buvo artimesnė už Daivą? Kodėl tada sakoma, kad pirmoji meilė – vienintelė ir nepakartojama?
– Su Daiva tave sieja vaikystė. Vargu ar kada nors ją mylėjai iš tikrųjų. Nors, gal ir taip – tik kitaip. Su Ingrida bendravai jau būdamas visiškai subrendęs ir sąmoningai supratai savo jausmus bei poelgius. Tu žinojai ant ko statai. Žinojai, kad Ingrida prostitutė, bet tai, kaip suprantu, tavęs nebaugino. Astai, tu nejutai pavydo?
Astas tebesėdėjo susimąstęs ir rūkė vieną cigaretę po kitos.
– Oksana, tu puiki psichologė, – pagaliau šyptelėjęs, pagyrė jis. – Šaunuolė. Puikiai moki įsibrauti į kito žmogaus sielą ir joje knaisiotis – atsargiai, raminančiai, stengdamasi neužgauti... Tikra profi1. Žinai, esu tau dėkingas už tai, kad pasitaikei mano kelyje. Tik gaila, kad tau vėl teks kentėti, teks viskuo nusivilti: gyvenimu, vyrais, meile... – Staiga peršokęs prie nebaigtos temos, Astas tęsė: – Ne, pavydo nejausdavau. Keista tai, ar ne... Ingri grįždavo namo, kur kartais jos jau laukdavau, ir mes mylėdavomės, dulkindavomės ir vėl mylėdavomės... Kada tai baigdavosi vos ne sąmonės netekimu ir paskutiniuoju Kama Sutros puslapiu – iki paryčių plepėdavome. Apie darbą ji retai užsimindavo. Tiesa, aš net neklausinėdavau... Kartais, pavargusi, Ingri sakydavo:
– Kaip aš jų visų nekenčiu. Mėšlas... Vienas ir tas pats. Seksas, seksas, seksas... Kuiliai neraliuoti. Tarytum visas pasaulis tik ir svajoja pasidulkinti... Velniop viską...
Suprasdavau, kad vakaras praėjo sunkiai; arba buvo daug klientų, arba koks vienas, bet iškrypėlis... Tačiau ją tenkino tos babkės, kurias užkaldavo išskėtus kojas prieš storapilvius piniguočius. Ingri nesivalkiojo gatvėmis, negaudė klientų pravažiuojančiose mašinose. Jos klientais buvo rinktiniai bagoti užsieniečiai ir vietiniai bosai, kurie už meilę mokėjo apvalias sumeles žalių, už kurias ji, be didesnio galvos skausmo, galėjo gyventi neskaičiuodama paskutinių kapeikų.
Kartais Ingri sakydavo:
– Koks fainas gyvenimėlis! Liuks! Ir kaifą gaudai ir pinigėliai kaip iš dangaus dzingsi. Argi tai ne pasaka?
Kaip daugelis prosti2, ji svajojo susirasti turtingą vyrą ir išvažiuoti gyventi kur nors į Ameriką, Prancūziją, Švediją... Ingri visada svajojo pamatyti Paryžių, išvysti jo naktinį gyve-nimą ir pakaifuoti prašmatniam kabake prie taurės krūvą babkių kainuojančio prancūziško vyno. Deja, neišsipildžiusios svajonės tampa amžinomis svajonėmis. Tokie yra negailestingi negailestingo gyvenimo dėsniai. Kartais prieš juos žmogus tampa bevaliu, mažyčiu kirminu.
Oksana atsistojo ir apglėbusi Asto pečius, priglaudė jo galvą prie smarkiai besikilnojančios krūtinės.
– Nieko nepakeisi, – pratarė ji. Užuojauta alsuoją žodžiai stengėsi pasiekti Asto širdį. – Prabėgę metai nusinešė tų dienų įvykius jau tolimon praeitin. Praeis dar truputis laiko ir viskas užsimirš, pranyks po laiko dulkėmis. Nesielvartauk...
– Aš nesielvartauju, Oksi. – Astas net pats nepajuto, kaip ėmė lieti širdyje susikaupusius jausmus. Jis kalbėjo apie buvusią meilę su ta, kuri jį myli dabar. – Ačiū tau, bet... Oksana, mano jausmų tu niekada nesuprasi. Manęs niekas neišmokė sielvartauti, gailėti, užjausti. Tie-sa, daug, labai daug ko išmokau pats. Tačiau visada stengiausi nepasiduoti jausmams, nes kitaip seniai būčiau žuvęs, išprotėjęs... Žinau, kad jau nieko nebepakeisi, suprantu. Tačiau tas jausmas, kuris padėjo išgyventi tuos be galo ilgus metus, dabar tik dar labiau sustiprėjo. Aš prisiekiau tada ir prisiekiau dabar – Ingridai – stovėdamas prie jos apleisto kapo, kad tie, kurie kalti dėl jos mirties, degs pragaro ugnyje, ir jie degs joje greitoj ateity. Savo žodžius aš ištesėsiu, neabejok. Tu išvysi tai, Oksana, ir galėsi pasidžiaugti kartu su manim. Ne, mes džiaugsimės trise, nes Voldžiui tai irgi labai svarbu. Asto veidas vėl keitėsi su kiekvienu ištartu žodžiu; jis akmenėjo, o akys žaižaravo pykčiu ir neapykanta. Astas vėl tapo kitokiu – tokiu, kokio Oksana dar niekada nematė. Tarytum pastebėjęs merginos nuostabą, o gal net išgąstį, kur kas ramesniu tonu jis pridūrė: – Jau sakiau esąs laisvas žmogus. Sakiau, kad keršto ugnis ruseno manyje visus tuos metus. Dabar ši valanda visai priartėjo. Oksana, tu labai gera. Tu niekada nesusidūrei su žiaurumu, nežinai kaip atrodo upeliais besiliejąs kraujas, kaip skamba sužeistųjų dejonės ir kaip dvokia mirtimi kalnais sukrauti nukautųjų lavonai – likę be veidų, be vardų ir pavardžių, net be atskirų kapų ir artimųjų ašarų. Tu nežinai, koks saldus rizikos jausmas, kurį malonina pro ausis zvimbiančios kulkos ir po kojom sproginėjančios granatos. Net neįsivaizduoji, kiek malonumo teikia situacijos, kuomet stovi įsistebeilijęs mirčiai į veidą ir supranti – arba tu ją, arba ji tave... Tik tuomet įvertini gyvybės kainą. Kartais ji nieko neverta, o kartais tampa tiesiog neįkainojama, neparduodama... Žinai, mes abu nepaprastai laimingi. Savaip. Tu, nes niekada nejutai to, apie ką čia kalbu. Aš, nes man šis jausmas būtinas kaip ištroškusiam vanduo. Mano kūnui, kraujui, dvasiai šis adrenalinas būtinas, kaip tau būtinas oras, kad neuždustum, o galėtum pilnaverčiai kvėpuoti.
Dabar atsistojo Astas ir lyg atsidėkodamas už neseniai jam padovanotą meilinimąsi, apglėbė gležnus, šiltus merginos pečius, prispaudė ją prie savęs ir pasimėgavęs neapsakomai maloniu švaraus kūno aromatu, pridūrė:
– Mes dar pakovosim. Teisingumas triumfuos. O tu, Oksana, man jau labai pagelbėjai.
Jausmų naktis. Ji baigėsi, ir aušo keršto rytas – saulėtas, ramus, bet skatinantis nesustingti, o žengti aukštai iškėlus galvą pirmyn, nevengiant kovos, kuri paskutiniojo mūšio lauke privalės pagimdyti didvyrius.

1 Profi – profesionalas, profesionalė (liaud.).
2 Prosti – prostitutė (žarg.).