„Dovanok man akivarus
Per čiuožiantį laiką,
Giesmes dangui
Ir jų daugumai.\"
Vilkduja. Šlovė Vilkdujai ir Kristinai, nepagailėjusiai ir pasidalinusiai šviežutėliu 25litų vertės albumu. Dieve, tam žmogui aš skolinga daugiau nei šokoladą!
Jei apie akivarus... Many tokie nuolat atsiveria. Karts nuo karto. Nereguliariai, todėl lengviau prasmegti. Baisiau už juodąsias skyles, sunkiau už akmenį ant širdies, kuris užauga nusikaltus prieš močiutę, nuoširdžiau už vaiko tikėjimą Kalėdų seneliu... Net tyriau už jo ašarą... Šiandien pajutusi pirmuosius drebėjimus pasiskubinau ištrūkti iš artimų žmonių akiračio. Nesigailiu. Nuostabios vaikštynės gryname ore ir telefoninis pokalbis su pačiu kvailiausiu žmogumi pasaulyje. Kvailiau už šnekėjimąsi su savimi turbūt tegali būti šnekėjimas su savimi telefonu. Tačiau taip geriau. Galiu būti tarp žmonių ir nebijoti šnekėti. Nebijoti būti palaikyta pamišėle. Keista, kaip telefono laikymas prie ausies išlaisvina nuo žmonių. Nuo žmonių nuomonės. Nuo prievolės šnekėti su jais, nuo būtinybės apskritai į juos kreipti dėmesį. Nors, tiesa, į žmones žiūrėti man patinka. Neieškau juose nieko, tiesiog stebiu. Turbūt neblogai būtų, jei ir mane Angelas Sargas (taip, aš tuo tikiu!) dažniau stebėtų. Nusisuksiu dar sprandą bandydama įveikti tiltų baimę. Retas pastebi, kad jų bijau. Galiu prieiti prie pat krašto, perlipti turėklą, tačiau po oda vyksta tokie drebėjimai! Tokie nemalonūs drebėjimai... Ir man visai vienodai baisu, ar iš nemažo nuotolio žiūrėti iš aukšti į vandenį, ar  sėdėti ant turėklo tabaluojant kojomis. Ta baimė neįveikiama. Gal kada nors išbandysiu likusį vienintelį būdą ją nugalėti. Šokti į vandenį. Nes juk išties turbūt jo, o ne tiltų bijau. Tiesa, š(is bū)das iškelia didelę dilemą. Nušokusi turbūt neįveiksiu savo baimės. O jei įveiksiu, tai apie tai jau, gali būti, nebesužinosiu. Reikia mokytis plaukti, tikrai reikia. Ir vanduo visai nebaisus, kai žemai... Šimts gegučių! Jei aš nebijau nei tiltų, nei vandens, tai kodėl gi mane taip gąsdina jų sąjunga? Uždavinėti klausimus. Tai viskas, ką moku. Deja, mano dažniausias pašnekovas neatsako į nė vieną jų. Nei telefonu, nei akis į akį, prieš veidrodį. Taip ir lieku lyg ir su savimi, bet be žmonių.