pačiu pačiu
vilnijančiu gatvės pakraščiu.
Šturmuojam Antakalnį pliaupiant lietui.
O jis juokiasi,
troleibusų laidus atkišęs.
Pučia Neris mums į veidus
Savo per žiemą neišsakytą nerimą.
Sustojame jau nežinau kelintoje stotelėje,
Tarp balų susėdam,
Kelius delnais apkabinam,
Nes bijom ne veltui,
Temstant mūs pažįstami ima rinktis:
Platonas, kaip šviesiausia idėja,
Augustinas, kaip karščiausia širdis,
Macciaveli tyčiojasi iš jų ir mūsų naivumo,
civi-li-za-cija – teigia jie.
Trojėnai, netikėkite tuo pamestu sulytu arkliu...
O tu sakai – Lie-tu-va.
Mes – tik lašeliai rasos ant įkaitusio žemės branduolio.
Ir potvyniai mūs viduje
Kaip gėlės
Viena po kitos.
Vienas po kito.
Vienatvė be šito.
Skausmas be šitos.
Gal tik truputį.
Ir išeitume į Škėmos dykumas,
į majų citadeles,
velniop iš šito lietaus,
jei ne mūsų maža
meilė tėvynei -
senelių laimingais veidais ant sienos.
Vaike,
krauju ir saule ji aptaškyta,
kaip gali nemylėti tokios?
Paprastos, nuoširdžios,
kenčiančios?
Ąžuolai, aukurai ir akmenys.
Vaike,
kaip gali nelaukti tokios
tylios
virpančios
nujaučiančios giedrą?
Manęs.
„Aš pats sau kalėjimas,
mano feministe.“
Aš pati sau pančiai.
Tad kai bėgu ištaškydama
Visas balas iki pat jų
purvinų sielų gelmių,
Nuo savęs bėgu.
Į Veidrodžių Karalystę.
Paduok Alisai ranką, sušukuok jai plaukus.
Aš atnešiu stebuklingo gėrimo.
Iš-gerk mane.
Kaip musmirių arbatą.
Ištekėsiu senoviniais laikrodžiais
Iš senovinių sienų
Ir žvakių vašku virš pergamentų.
Kur pasideda ta valanda,
kai persukame laikrodžius
į vasarą?
Sustingęs bučinys – ir ji prilygsta amžinybei.
O tirpstantys varvekliai primena apie save,
O patvinusios upės kikena:
Kolumbai,
mažas vaike iš kalnų,
ne tau mus šturmuoti!
Grįžk į savo laukinių saulėlydžių vakarus.
Į savo mandarinų pusryčius.
Kino kavą
ir prietarus,
kad nepasibaigus žiemai
nevalia nustoti mylėti.
Ten tavęs laukia...
žaliaplaukė laumė,
bežengianti
pačiu pačiu
vienatvės paribiu.