Tą naktį sapnavau
Šventojo Pranciškaus miestą
Ir užmirštus viduramžių vienuolių siluetus:
Jų sielose aidėjo grigališkų choralų atgarsiai,
Lotyniškos Vulgatos žodžiai. Degė jie
Ramybe lyg žydų žvakės per Išėjimo šventę.
Iš dovanotos tylumos
Pastatė Mission Dolores bažnyčią
Kaip palikimą, kaip pėdsaką,
Kad mes matytume.
Išeidami ant pečių jie užsidėjo
Rausvėjančius kalnuotus vėjus,
Nežinią ir išklausytas mūsų nuodėmes.
Jų kelionės šešėliams nutilus,
Medžių mėlyna meilė nuvyto.
Paskutinei Evangelijai skambant,
Rožių žiedlapiais lijo iš ryto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-04-17 18:12:43
Ten kur vienuoliai - paslaptis... Ją taip nuostabiai perteikėte mielas Dopaminai... :)
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-04-14 06:50:10
Pritariu Laimai...
Nuopstabu.Ačiū.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-04-13 19:57:31
Ramybe ir viltim nulijo...
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-04-13 19:17:34
Aš noriu ten...
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-04-13 18:29:13
Paslaptingai. Patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-04-13 18:03:56
Aha, tikrai neblogas :) Skamba ir man.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-13 17:47:13
Perskaičius pavadinimą, nesitikėjau tokio turinio. Puiku. Nustebinta ir gryna.