Kapinės buvo tuštut tuštutėlės, kaip išmirę. Aplink nė gyvos dvasios. Gyvieji nenorėjo trukdyti ramiam mirusiųjų miegui. Tik smulkūs lietaus lašeliai monotoniškai ir paslaptingai čežėdami krito ant senų, plačiašakių liepų, antkapių, paminklų, smulkiu žvyru nupiltų takelių, margaspalvių gėlių...
Priekyje ėjo Voldemaras, paskui jį – Astas, ir gerokai atsilikusi, pasislėpusi po plačiu lietsargiu, įdėmiai žvalgydamasi aplinkui, lėtai slinko Oksana. Ji nenorėjo čionai eiti. Mergina nekentė kapinių, nekentė namų kuriuose gyvena vėlės, tačiau Astas paprašė ir ji neišdrįso atsisakyti.
Pagaliau procesija klaidžiomis mirusiųjų miesto gatvelėmis privingiavo iki pat kapinių tvoros ir pasukusi kairiau, sustojo. Voldemaras persižegnojo ir neprataręs nė žodžio, liūdnai įsistebeilijo sau po kojomis. Pasivijęs jį, Astas perskaitė vos beįžiūrimą užrašą ant išblukusios nuo laiko, saulės bei lietaus lentelės, pritvirtintos prie tokio pat susenusio ir pasvirusio kryžiaus:
INGRIDA LANKAUSKAITĖ
Ir metai...
Štai ji – jo meilė. Astas atėjo į pasimatymą su ta, kuri kadaise jam buvo išties artima. Tik vietoj karštų bučinių, vietoj aistringų lūpų prisilietimo, pasimatymas virto šaltu, nebyliu ir netekusiu jausmų. Teliko tik mažas žemės kauburėlis ir bebaigiantis sunykti kryžius. Ir dar – neapsakomas keršto troškimas, kuris plėšė Astui širdį ir kuždėjo:
– Jie nužudė tavo meilę. Nužudė, nužudė, nužudė... Tu privalai atkeršyti... Privalai, privalai, privalai...
Mirtis. Ji atima viską. Tarytum svieto lygintoja – atima iš gyvųjų ir atiduoda mirusiems – suteikia jiems amžinybę. Ir kas po to gali tvirtinti, kad mirtis yra blogio simbolis.
Astas pasilenkė ir prie žole apžėlusio kauburėlio padėjo atneštas gėles. Rožės atrodė tokios gražios, kad net nesiderino, netiko prie apleisto kapo ant kurio žydėjo vien pienės ir ramunės. Įsišakniję mirusiems priklausančioje žemėje, jos nenorėjo įsileisti grožio, nes čia jis darėsi beprasmis ir neišgyvenęs – irgi galėjo mirti. Tai buvo viskas ką Astas begalėjo padaryti dėl praeityje likusios merginos. Galbūt gyvieji ne visuomet supranta, tačiau mirusiesiems taip mažai bereikia. Gėlių puokštė, maldos žodžiai ir truputėlis atminimo... O turtai? Jie lieka su gyvaisiais, nes yra beverčiai...
– Ingrida, prisiekiu stovėdamas prie tavo kapo, – vos girdimai sušnabždėjo Astas, – kad tie, kurie privertė tave kentėti, tie, kurie tave nužudė – degs pragaro ugny dar būdami gyvais. Pats savo rankomis juos pasmaugsiu! Prisiekiu!
Tai buvo baisi priesaika. Tai buvo malda. Tik jo rankos negulėjo pamaldžiai ant krūtinės. Jos gniaužėsi į kumščius, kurie staiga atsigniaužė, ranka slystelėjo į striukės kišenę ir apčiuopė ne kryžių, ne rožančių, o šaltą pistoleto rankeną. Įsitikinęs, kad keršto įrankis po ranka, Astas pasisuko į šalia tebestovintį Voldemarą ir pratarė:
– Ingri buvo nuostabi mergina. Atleisk, Voldi, kad viskas taip susiklostė. Atleisk... – Paveiktas sentimentų, jis atsiprašinėjo dar pats nežinodamas už ką. – Voldi, aš jos tikrai nežudžiau. Deja, esu beveik tikras, kad Ingri mirė per mane. Jaučiu tai ir bijau, kad neklystu.
Astas žengė žingsnį prie žolėmis apžėlusio kapo ir dabar jau kreipdamasis į Ingridos sielą kuri atskubėjusi į pasimatymą turbūt dar sklandė kažkur aplinkui, pasakė:
– Ilsėkis, mano Ingri, ilsėkis. Ilsėkis amžinai. Aš nesimelsiu. Tu juk žinai, kad niekada nesimeldžiu, bet tegul keršto priesaika tau atstos mano maldą. Lik sveika, mieloji... Lik sveika...
Ištaręs atsisveikinimo žodžius, Astas lėtai apsigręžė ir nuėjo pro netoliese stovinčią Oksaną jos net nepastebėjęs. Jis nematė aplinkui nieko. Asto pečiais, trumpai kirptais plaukais, veidu – tekėjo lietaus lašai, bet jis nejautė net jų. Tarytum skausmo ašaros ritosi jo skruostais. Tačiau Astas išliko ramiu ir nepalaužiamu. Tai buvo tik dar vieno žmogaus kapas, kurio jis neteko savo gyvenime. Dar vienas kauburėlis... Mirtis, mirtis, mirtis... Kaip ištikima draugė, ji lydėjo Astą visus tuos metus ir net dabar, grįžus iš tolimo, keisto pasaulio, pasitiko šiame, kur kas atokesniame nuo mirties pasaulyje. Kaip neatskiriamas šešėlis, mirtis persekiojo jį – jei ne sapnuose, tai dar blogiau – kiekviename realaus gyvenimo žingsnyje. Astas slinko kapinėmis tapęs panašiu į vaiduoklį, matė supiltus žemės kauburius, daugybę antkapių, paminklų ir jam atrodė, kad tai jo gyvenimo kelias, kad visi šie kauburėliai, tai jo rankomis į aną pasaulį išsiųstų žmonių kapai. Jis ėjo pas juos. Tik kam? Prašyti atleidimo? Galbūt... Tik ar reikėjo to? Jam?.. O gal jiems?.. Ar reikėjo ir ar galėjo kas atleisti?
– Tu niekšas... – Staiga Asto ausis pasiekė iš kažkur vėjo atblokštas kuždesys. – Tu žudikas... Tu neturi teisės mindžioti šią žemę...
– Kodėl? – Astas krūptelėjo garsiai ištaręs šį klausimą.
– Kodėl?! Tu net nežinai kodėl? Todėl, kad mes nekenčiam tavęs. Nekenčiam, neken-čiam, nekenčiam... – Vėlių kuždesys tai stiprėjo, tai vėl darėsi vos girdimu, tai virto aidu ir ritosi smigdamas Astui į širdį. Balsų buvo daug, labai daug, ir jie nebenorėjo tylėti. – Tu žengsi tiesiai pragaran. Tu vertas tik jo, tu vertas tik kęsti – amžinai, amžinai, amžinai...
Mirusiųjų vėlės teisė niekadėjų ir stengėsi įvykdyti nuosprendį, įtaigiai siūlydamos įkišti ranką į kišenę, ištraukti pistoletą, spūstelti gaiduką ir viską užbaigti. Tai atrodė taip paprasta ir lengva. Kitos išeities jos nematė, nes nekentė ir geidė kuo greičiau pasikviesti jį pas save, kad išvystų savo skriaudiko vėlę įkaitusio pragaro žiobtuose.
„Ne! Ne, ne, ne... – Astas priešinosi joms. – Eikit velniop. Aš dar neviską padariau ir privalau gyventi. Nekenčiu jūsų banalumo. Jau sakiau, kad nekenčiu viso pasaulio – pradvisusio netiesa ir virtusio klaikiu teatru. Tad neverskit nekęsti ir jūsų, jei esat šventos...“
Lyg išsigandę, klaikiai suspigo prasivėrę varteliai ir Astas paliko mirties pasaulį gyvas. Jis atsigręžė, mostelėjo ranka lyg atsisveikindamas, lyg norėdamas persižegnoti, ir negyvu balsu ištarė:
– Eikit velniop, supuvę dūšios! Velniop... Pasilikit, o aš dar pagyvensiu! Aš žudysiu! Dabar, Ingri, žudysiu dėl tavęs... Vėl žudysiu...
Ne, tai tikrai nepanėšėjo į maldą Dievui. Tai nebuvo: „Tėve mūsų, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam jas savo kaltininkams...“. Tai buvo priesaika pačiam Liuciferiui. „Dabar, Ingri, žudysiu dėl tavęs...“. Mirtis negalėjo nutolti nuo gyvenimo, nes ji, skyrium nuo žmonių, nesugeba egzistuoti vienatvėje.