Kai naktis nuo žibintų nuščiūva,
Ieško prieglobsčio medžių šešėliai,
Ta rimtis (o ji buvo?) – nebuvo –
Tartum žiogas sučirpina vėlei.

Savo nuodėmes guldo ant žemės,
Nekaltybės žvaigždes ji išsklaido.
Į tave mano rankos vėl remias,
Ir tave mano mintys išlaiko.

Ir tegul tai tebuvo tik mitas...
Ar tiesa, kurią laikas nustūmė?
Naktį juodas atrodo granitas,
Paryčiui rūkas tampa lyg dūmai.

Ar meni – mūsų nuodėmių takas
Panašus jis atrodė į plentą.
Tavo žvilgsniai juk tąsyk pasakė,
Kad akligatviais grįžti mums lemta.

Baltą sąžinės rūbą vilkėjau,
Bet naktis tos spalvos neišlaikė.
Ir žvaigždes mes ant žemės pasėjom –
Bandėm rinkt, bet tuščia liko kraitė...

......................................................
Nesuprasiu, nejausiu – nenoriu
Aš naktų, kur žibintai – ne žvaigždės.
Krito nuorūka lyg meteoras
Ir naktis juodom seilėmis laižės...