buvome sunkūs vaikai kaišiodavome nuorūkas į kaimynų durų spynas
jie pyko ir skundėsi mūsų tėvams bet pastarieji nemušė mylėjome savo tėvus
iki pat netekties galvojome kad nusižudysime vos jiems mirus todėl jautėmės ramūs
nors laikini kiekvienas augintas šliužas ar vėdarėlis buvo gražus ir kvepėjo skaniai


kiek paaugę užsinorėjome išgerti ir parūkyti gal per greitai į tai įnikome
bet niekas nebūtų įstengęs nuvesti mūsų į pražūtį pats dievas greičiausiai
nedrįso o gal mėgo tuos jaunus išdidžius protus žavėjosi jais ir norėjo pamatyti
kas bus toliau


toliau buvo šaltis ir karštis ir tyla ir muzika greičiausiai kartais
nebūdavo nieko bet kiekviena duobė kelyje mus jaudino ir piktino
užpildavome visas verdančia lava kartais nusiplikindami delnus o kai
kliūčių radosi siaubingai daug kai trūko kantrybė mes ėmėme maištauti
kas paskui peraugo į revoliuciją žygiavome didžiulės kolonos priekyje
skanduodami drąsias ir ne pagal metus brandžias frazes kol visos
problemos išsisprendė ir staiga pajutome kad senstame


viską metę puolėme džiaugtis paaukota jaunyste nusidažėme žilus plaukus
mėlynai tada vieni kitiems buvome gražūs ir šaunūs taip bėgo dienos o
mūsų pasitikėjimas savimi ir tauta neblėso kol vieną gražų pavasario
tokio šilto ir gyvo metų laiko rytą prie manęs žaisdamas pribėgo
ūgtelėjęs sūnus pasižiūrėjo keistai didelėmis drėgnomis akimis lyg
jose lytų ir tarė tėti man nepatinka čia gyventi