Baltutė kaip sniegas ar žydinti trešnė
Į šituos namus atėjau su triukšmu –
Išgėrę, prasmirdę ir tampė, ir nešė
Maniau, kad ant laiptų išmes ir sumuš.

Tik įlenkė šoną ant slenksčio paguldę,
Paskui su kirvapente taisė karštai –
Montavo kaip pasakų baltąją gulbę
Aplamdyton sienon, aštriausiais kraštais.

O kiek vandenėlio po to nutekėjo,
Kiek kvapo atskiesto dažais ir kremu –
Lyg būtų gyvenę ne naftos tiekėjai,
O kilnūs karaliai kraštų svetimų.

Ne kartą ir maisto pusiau sukramtyto
Išpildavo skrandžiai triukšminga srove,
Ir tekdavo viską man vargšei praryti
Su apvalia burna ir žarna kreiva.

Man nugarą engė arši gaspadinė
Aštriais chemikalais ir kietu ražu,
Į manąją lemtį tiek purvo įmynė –
Gulėjau apspangus, tikėjau išdžius.

O vyras sugrįžęs ne kartą man spyrė,
Kietai atsitrenkęs į šonus plikus –
Lyg būtų įgriuvę laukiniai iš girios
Anų jau seniai nugyventų laikų.

Galiausiai atėjo samdyta komanda –
Paglostė, žiūrėjo į mano akis,
Ir šitaip, ir kitaip mane dar išbandė –
Aš kvailė galvojau kas nors palaikys.

Paskui iš balkono, smagiai pasiūbavę,
Per keturis aukštus išsviedė mane –
Tarsi invalidę sukriošusią bailę
Paliko gulėti skausminga mina.

Ir niekas nepakvietė kryžiaus raudono –
Negydė, netvarstė, neklausė – skaudu?
Ir mirusių slėnin kaip gyvą lavoną
Paleido riedėti uolėtu skardžiu.