Labai myliu savo kaimą. Labai myliu savo senelius. Visas savo atostogas visada praleidžiu pas juos. Mano senelis aukštas, ne pagal metus stiprus vyras. Geras pasakorius. Jis ištisas valandas gali nesustodamas porinti vis kitas istorijas, vieną už kitą nuostabesnes. Retai kada pakartoja tą pačią. Ir iš kur tik jas semia? Senelė nedidutė, apvali, skaistaus veido, mielo žvilgsnio moterėlė. Bent dešimčia metų atrodo jaunesnė, negu iš tikrųjų yra. Mano seneliai labai myli vienas kitą. Niekada nesu girdėjusi iš jų lūpų grubesnio žodžio vienas kito adresu. Vis: katinėli, zuikuti, pupuliuk, mažule, ko nepasakyčiau apie savo tėvus. Jiedu dažnai pasibara, nors po to visada vienas kito atsiprašo.
   Kaimas, kur gyvena mano seneliai, ne toks kaip visi. Jame namai vienas nuo kito nutolę vos ne po kilometrą. Na gal po mažiau, bet vis tik per gerą atstumą, nelabai susišūkausi. Vidury kaimo, ant kalnelio dunkso senais medžiais apaugusios kapinaitės, apjuostos lauko akmenų tvora, vietomis jau išgriuvusia. Senelis žino daug istorijų apie kraupius atsitikimus būtent šio kaimo kapinaitėse, bet aš jomis netikiu. Kaigi gali ką nors veikti mirusieji, gulintys giliai po žeme...
   Gyvendama pas senelius susidraugavau su bendraamže mergaite, gyvenančia kitame kaimo gale ir, žinoma, mes, lankydamos viena kitą, turime praeiti pro kapinaites. Dieną mes padedame suaugusiems darbus dirbti, tad mums lieka tik vakarai. Mano draugė Milda bijo vaiduoklių, tad ji mane lanko vasarą, kada vakarai šviesūs, o aš pas ją bėgu rudeniop arba žiemą, kada jau vakarai būna ilgi ir tamsūs. Jei milda pas mane užsibūna ilgiau, tai pasilieka nakvoti, nes naktį ji nė už ką neis pro kapinaites! O dar prisiklausiusi senelio istorijų!
   Labai gera pas senelius kaime. Platu, erdvu. Gali bėgti, kur akys veda, kur kojos neša. Jokios mašinos, jokių plentų. Nieko. Tik laukai, dangus ir saulė. O naktys tokios žavingos ir balsingos…
Daug bemiegių naktų praleidau senelių namo verandoje, klausydamasi paslaptingų tamsos garsų, svajodama. Mudvi su Milda labia mėgstame skaityti knygas apie vaiduoklius, keliones, svečias šalis. Ilgais žiemos vakarais aš su seneliu einame į Mildos namus vakaroti. Iš pradžių suaugusieji pliekia kortomis “vežimą”,  “durnių”, “akį”. Kai tas užsiėmimas jiems pakyri, tada pasipila įvairiausios istorijos, kurios nutiko ar tik galėjo nutkti jų pasakotojams. Mudvi su Milda to tik ir laukiame. Susiraitome šalimais ant taburečių, kad ir nepatogu, bet įdomu. Aplink užverda, vaiduoklių, raganų, burtininkų, laumių, numirėlių, vagių ir žmogžudžių gyvenimas. Kojos, pasėstos po savim, netrunka užtirpti, bet bijome ir krustelti, kad tik nepertrauktume nuostabaus pasakojimo. Žemyn nuleisti kojas baisu, kad, neduok Die kokia baidyklė nenustvertų. Pavargus istorijų sekėjams, mudvi su Milda vargiai  nusikabarojame nuo taburečių, ilgai strapinėjame pasieniais, kol atsistato kojų kraujotaka ir mes vėl įstengiame normaliai vaikščioti. Nors aš nebijojau tamsos ir baidyklių, bet kartais ir man šiurpuliukai per nugarą perbėgdavo.
   Net nepastebėdavau, kaip pralėkdavo mano atostogos. Taip buvo ir dabar. Rodos tik vakar atvažiavau, o po savaitės jau rugsėjo pirmoji. Reikia grįžti į miestą toliau tęsti mokslus. Šį vakarą niekaip neglėjome išsiskirti su Milda. Juk po poros dienų ištisus du mėnesius nesimatysim, reikia atsikalbėti, atsižiūrėti, atsisveikinti ir pažadėti rašyti viena kitai laiškus. Taip mums besišnekučiuojant atėjo vidurnaktis. Milda pasiūlė pernakvoti, nes juk taip tamsu, nors į akį durk, bet aš užsispyriau eiti namo ir viskas. Kadangi pūtė žvarbus vėjas, kad nesušalčiau, Milda davė man savo striukę. Jinai palydėjo mane iki kiemo vartelių, priskynė žydinčių jurginų ir palinkėjo laimingai pareiti.
   Pėdinu lauko takeliu. Mėnulis mane lydi dangaus skliaute, vis pasislėpdamas už debesų, lyg kviesdamas ir mane pažaisti slėpynių. Pasiklydę pakelės žolynuose groja suvėlavę žiogai. Priekyje jau matosi senųjų kapinaičių medžiai. Girdisi, kaip vėjyje plakasi klevų lapai. Ir kodėl kapinėse daugiausiai auga klevai? Tikriausiai juos pasodindavo mirusiems prisiminti… Tarp storų medžių kamienų neaiškiai dūluoja apsamanoję paminkliniai akmenys. Senelis savo istorijas visada pradėdavo: “valandą prieš vidurnaktį išeina dūšelės iš kapo ir klydinėja kol pirmieji gaidžiai užgieda. Ne visos klydinėja, tik tos, kurios žemėje smarkiai nusidėjo ir po mirties nepateko į dangų…” Norom nenorom minčių keliu viena senelio istorija vijo kitą. Paslaptingai tamsoj dūluojantys seni kryžiai ir vilioja ir baugina. Nė nepajutau, kaip įžengiau pro kapinaičių vartus ir nubridau per rsotą žolę tolyn. Nuo vieno kryžiaus prie kito. Kažin kas čia palaidotas? Vyras ar moteris? Senas ar jaunas? Ar laimingas jautėsi žemėj gyvendamas? O gal mažas vaikelis? Gal šis kauburėlis skaudžiomis motinos ašaromis aplaistytas? O gal čia prieš daugelį metų bernelis ar mergelė liejo savo sielvartą? Bevaikštinėdama taip susigraudinau, kad pati ėmiau ašaroti.
   -Gana . - Tariau pati sau ir pasukau link vartų. Mėnulis, tarsi nepritardamas mano sprendimui, pasislėpė už juodo debesies. Pasidarė taip tamsu, kad nė savo nosies galiuko nemačiau. Klupinėdama pasiekiau lauko keliuką. “Kažin ar neprikibo kokia dūšelė?” – Tvokstelėjo lyg liepsna karšta mintis. “Nesąmonė. Lyg maža mergaitė…” – sudraudžiu save. Leidžiuosi pakalnėn. Kojos klimpsta į lietaus suneštą smėlį.
   - Aaaaaaaaaachaaaaaaaaaaaa… - išgirstu už nugaros. Žaibiškai atsisuku – nieko. Tamsu, tylu. Vėjas šiurena pakelio smilgas. Neramiai plakančia širdimi leidžiuosi tolyn.
   - Aaaaaaaaaachaaaaaaa…..aaaaaaaachaaaaaaaa….aaaaaaaaachaaaaaaaa,  - kvėpuoja kažkas uždusęs vos ne į pakaušį. Rodos, čia pat, tuoj pagriebs! Mėnuo išnyra iš debesies ir aš dairausi įtempusi akis. Nepasislėps niekas. Pamatysiu. Bet nieko nepamatau ir neišgirstru. Tuščia. Tylu. Pasileidžiu tekina, mosuoju jurginų puokšte. Kiek pabėgusi, numetu gėles, jos tik trukdo.
   - Aaaaaaaaaachaaaaaaaa….aaaachaaaaaaaa… aaaaaaachaaaaa…, - kvėpuoja uždusęs už nugaros ir nė kiek neatsilieka. Širdis pašėlusiai daužosi, dilgsi smilkiniuose. Nestabteliu, nesidairau. Lekiu, kiek įkertu. Netoli senelio namai, jau netoli… Bet  “ANAS” irgi bėga, vejasi.
   - Aaaaachaaa… achaaaa… - girdžiu, kad jis irgi pavargęs, dūsta, bet neatsilieka. – Jėzusmarija!!! – Griebiu durų rankeną, patraukiu, perskrendu per slenkstį ir iš visų jėgų užstumiu skląstį. Pasiklausau. Tylu, tik mano širdis dunksi, lyg kūju kala. Užžiebiu šviesą ir susmunku ant grindų. Širdis pamažu rimsta. Atlėgsta skausmas smilkiniuose. Pradedu blaiviau mąstyti. Durnelė. Bėgau. Pasakyčiau seneliui… GĖDA.  Visada tvirtinau, kad vaiduoklių nėra, kad nebijau tamsos, nebijau numirėlių, kad nėra jokio dvasių pasaulio… Prisipažinti, kad bijojau…
   Pajutau, kad burna sausa, kaip parakas. Atsistojau ir žengiau prie kibiro su vandeniu. Ir … aaaaaaaaaaaaaaaaaaccchhhaaaaaaa. Nuleidžiu ranką ir vėl keliu…aaaaaaaacccccchhhhhhhaaaaaaaa. Vėl ir vėl. Lyg iš riaumojančios jūros bangų būčiau ištrūkusi. Pasijutau tokia lengva ir laiminga, pilna jėgų, kai paaiškėjo “vaiduoklis”. Gi striukė, judinant rankas trinasi ir skleidžia tą baisų garsą – aaaaachaaaa. Juokiausi iki ašarų ir tą pat akimirką ėmiau laukti sekančių atostogų vakaro. Ir aš jau turėsiu ką papasakoti! Ir aš pagaliau sutikau savo vaiduoklį.