Kai pasakėm – nebūna pavasario,
jis truputį toliau atsitraukė
ir žiūrėjo iš tolo pro ašaras
į save kaip riaumojanti kriauklė.

Ir girdėjom klavišų simfoniją
nudardenančią tyliai prie pėdų,
į gražiai apkamšytą ironiją
ir į Sofijos kvapą,
į lietų.  

Ir prakeikėm sau tyliai į užantį
išsiliejusį rėmintą skaičių.

Tuksi, lankstosi valandos grūdintos
ir speneliais melsvais pieną vaiko.