Kaip skauda širdį. Ne, ne todėl, kad pavargau,
Jėgų ilgam, atrodo, dar pakaktų.
Vis beldžia klausymas skaudus – sakyk, žmogau,
Ar grįžta Lietuva atgal į naktį?

Valstybė nyksta lyg pamestas rūdyt laukuos noragas,
Išlindę rūdys veidrodinį plieną graužia,
Korupcija, godumas ir perrūgęs partinis raugas
Per jauną ąžuolą – Tėvynės medį šliaužia.

Pradingo valdžios vyrai, kur žmogų dorą, dirbantį mylėtų,
Kuriems tauta – būtų vienintelis altorius šventas.
Kurie biudžetą „lopyti“ ne mokesčiais kasdien naujais mokėtų,
Bet savo išmintim, tikėjimu ir darbu.

Jau daug kas pasakytų - dar ne vergai, dar tik bedarbiai,
Tik emigrantai, „bomžai“, subjektai atskirties,
Galvojome gyventi čia ir dirbti Lietuvai, jos garbei -
Savųjų likom nuskriausti lyg pragaro lemties.

Žiūrėk, tas gviešias išparduoti  mišką, valstybės turtą,
Anas - sukirsti rankomis net iš lietuviškos raidės,
Prikalti kaime lenkišką ar rusišką vėl lentą
Ir viltis, kad liksime bailiais ir, kad visi tylės.

Kaip skauda širdį. Kaip bjauriai mes nuolankūs,
Tarytum avinėliai didžiūnų puotai paskirti!
Tik gal pavasarį ne vien griaustiniai trankos,
Bet šaukia žmonės, garsiai šaukia, jei jie tikrai laisvi.