Tai buvo pirmas pasitaikęs baras netoli Ingridos, dabar jau Voldemaro namų. Astas pravėrė jo duris, įkišęs galvą apsižvalgė, ir įsitikinęs, kad viduje žmonių nedaug ir jiems niekas netrukdys ramiai pasikalbėti, įėjo į vidų.
Kurį laiką jie sėdėjo, stebėjo viens kitą, ir tylėjo. Ant stalo stovėjo brangios „Metaksos“ butelis. Voldemaras godžiai išgėrė porą stikliukų, tačiau daugiau Astas jam nebeįpylė, nes suprato, kad dar stikliukas nežinia kada paskutinį kartą gerto gėralo ir pokalbis su šiuo žmogumi taps nebeįmanomas. O pasikalbėti reikėjo. Pats gi Voldemaras nedrįso liesti butelio, o tik šnairavo tai į Astą, tai į apetitą žadinantį konjaką, bet tylėjo ir nežinojo ar verta pratarti nors žodį, nes priešais jį sėdėjo seniai nekenčiamas sesers žudikas.
– Nagi, – pagaliau įsakmiai ištarė Astas, naująjį pažystamą vėl gręždamas viską pastebinčiu žvilgsniu. – Aš klausau, Voldi. Klok viską. Sakyk atvirai kuo mane kaltini.
Nežinia, ar išsigandęs rūstaus tono, ar žvilgsnio, o gal paragintas išgerto alkoholio, pagaliau Voldemaras prabilo:
– Kada tai įvyko, manęs čia nebuvo. Kaip supratau, apie mane tu žinai pakankamai daug. – Jis vėl nutilo, paėmė nuo staliuko Asto cigaretes, užsirūkė, išleido dūmų kamuolį ir tarytum ieškodamas pagalbos, baugščiai apsidairė aplinkui. Deja neradęs už ko užsikibti, o tik vėl sutikęs mirtimi dvelkiantį Asto žvilgsnį, jis tęsė toliau: – Gavau maliavą1 nuo sesers padružkės2 Mildos. Paskui dar korešas, fainas bachūras3, amžiną jam atilsį, keletą žodelių pabraukė. Sroko buvo likę šiek tiek daugiau nei metai. Perskaičiau maliavą ir vos nuo narų nenudribau, nepatikėjau... Skaičiau vieną, antrą, trečią kartą... Velniava, pagalvojau, kažkokia, tikras briedas. Tas eilutes iki šiol matau prieš akis. Net iki sąmonės netekimo prisisprogęs arielkos jas pamenu. Naktimis sapnuoju... Mintinai išmokau, kaip eilėraštį:
„... Atleisk už blogą naujieną. Man labai gaila, bet privalau pranešti jog tavo sesuo Ingrida mirė. Ją nužudė...“
Voldemaras nutilo ir nubraukė nuo kaktos prasimušusius smulkius prakaito lašelius.
Kaip nekeista, jis net neišgėrė visos, vėl pripiltos konjako taurelės, o tik gurkštelėjo gurkšnelį, pastatė taurę atgal, vėl užsirūkė brangią cigaretę ir tęsė pasakojimą toliau:
– Tie likę metai zonoj pasirodė amžinybe. Galvoj pynėsi įvairiausios mintys. Nekartą norėjosi užsimesti ant kaklo kilpą ar traukti britva4 per venas. Jau sekančią dieną po to kai man įteikė maliavą, buvau bestojąs ant slidžių5. Tik korešai atkalbėjo. Iki šiol jiems dėkingas. Tada jie nepaprastai padėjo. Kitaip tikrai būčiau psichuškon6 patraukęs.
– Pakentėk, – bazarino man vertuchajus7. – Nedaryk klaidos. Visi supranta, kad tau ne pyragai. Deja, nieko nebepakeisi. Toks jau tas gyvenimas...
– Velniop tokį gyvenimą, – piktai jiems atrėždavau. – Pakeisti nepakeisi, bet prigriebsiu tą pidarą kuris tai padarė ir suvarysiu jam finką į širdį...
                     Tada supratau – zonoj irgi dirba žmonės. Jie irgi sugeba suprasti, užjausti, sunkią minutę palaikyti. Ne, nevisi, aišku. Yra tokių žiurkių...
Prieš sėsdamas, kelis metus gastroliavau8 po plačiąją Rusiją; iš vieno miesto į kitą – pagyvendavau truputį ir vėl pirmyn. Grįžti nebuvo kur – Lietuvoje niekas nelaukė. Žinojau, kad tėvas mirė. Jau sėdėjau, kada Ingrida parašė, jog mirė matkė9. Karvelius10 retai viens kitam skraidinom. Aš buvau kur kas vyresnis už sistrą11 ir čiuožiau savais keliais. Ji, dar maža pacanka12 – tokia ir liko mano atminty. Šešiolikė, ilgom, storom kasom... Kažkodėl jos plaukai buvo geltoni, nors ir aš, ir abu prietkai13 buvo tamsiaplaukiai. Tą dieną Ingrida kaip tik šventė savo gimkę. Pas ją susirinko keletas padružkių ir družbanų14. Įėjau į chatą ir pasikvietęs ją atokiau nuo stalo, pasakiau:
– Atleisk, sesute, linksminkis, baliavok, manęs nelauk. Turiu išvažiuoti. Kada grįšiu – nežinau. – Ir nelinksmai šyptelėjęs, pridūriau: – Gal per kitą tavo gimkę sutrypsim polką...
Tėviškai paglosčiau šiek tiek susitaršiusius sesers plaukus, broliškai spūstelėjau gležną jos rankelę ir pabučiavau į raustelėjusį, karštą žanduką. Ne, ji nenukabino nosies, o tik trumpam jos linksmu, švytinčiu veideliu praslinko liūdesio debesėlis. Ingrida nebuvo pratusi prie mano kompanijos. Jau po akimirkos ji nerūpestingai nušokavo pas savo svečius: linksma, sąmojinga, blykčiodama po žiemos dar neįdegusiom, grakščiom, iš po trumpo sijono kyšančiom, šiek tiek per plonom kojom. Jau tada Ingrida buvo labai graži...
– Žinau, – iki šiol su didžiuliu susidomėjimu klausęsis, įsiterpė į pasakojimą Astas. – Po metų aš buvau jos gimkėj ir šokau su ja. Ji jau tada mėgo Vivaldį... Susipažinome mes mokyklos koridoriuje. – Jis jungė dvi savo praeitis, žinomą su nežinoma, ir stengėsi sukurti vieną, vientisą, atvedančią į dabartį. – Ingrida buvo šiek tiek vyresnė už mane. Paprastai mergaitės nemėgsta draugauti su jaunesniais už save berniukais, tačiau mes, kažkodėl, radom bendrą kalbą. Tai jau išėjo...
Vyko pamoka, tačiau aš nėjau į ją. Slankiojau tuščiais mokyklos koridoriais ir nuobodžiai žiovavau nesugalvodamas kuo užsiimti. Netikėtai pastebėjau ant palangės sėdinčią mergiotę. Tiksliau, ji jau nebebuvo mergiote; tada Ingri jau atrodė kaip gražuolė pana. Žvilgterėjau į ją, ir ji man pasirodė tokia vieniša, nusiminusi, kažkieno nuskriausta ir visų pamiršta. Priėjau ir netaręs nė žodžio, užsiropštęs ant palangės, prisislinkau prie jos.
– Ko neini į pamoką? – tabaluodamas ore kabančiomis kojomis, paklausiau aš.
Ji pažvelgė į mane. Nežinau ar Ingri buvo pastebėjusi mane anksčiau. Šiaip, mane daugelis pažinojo. Ją matydavau ir anksčiau, bet užkalbinau pirmąsyk.
– Mane išvijo. Susiginčijau su mokytoja. Ji tikra sterva... Nekenčiu jos... – piktai krestelėjusi ilgais, gelsvais plaukais kurie krito jai ant veido, paaiškino mergaitė. – O tu? – savo ruožtu pasidomėjo ji. Mergaitės žvilgsnyje perskaičiau susidomėjimą manimi. – Ko tu valkiojies?
– Aš? Žinai, aš mėgstu valkiotis. – Šyptelėjau ir pridūriau: – Tai kur kas romantiškiau nei pamokos... O kas dėl mokytojų – velniop, nekreipk dėmesio – jos visos žertvos.
Net toks atvirumas nesugebėjo palaužti Voldemaro nepasitikėjimo. Galbūt taip net neturėjo įvykti. Jo manymu, jo įsitikinimu, prieš jį sėdėjo jo sesers žudikas, kuriam kadaise jis prisiekė suvaryti peilį į širdį. Dabar gi, šis žmogus įkyriai, net primygtinai klausinėjo visokiausių smulkmenų apie Ingridą. Tad kur tiesa, o kur melas? Viskas nepaprastai susimaišė ir Voldemaras nebežinojo kuo tikėti. Viskas vertėsi aukštyn kojom. Tuo labiau, kad Voldemaras labai suabejojo ar jam užteks jėgų priveikti šį tvirtą žmogų. O toliau? Ką jis turėjo daryti paskui, jį užmušęs?
Baras skendo malonioje prieblandoje. Kažkur iš tolo sklido vos girdimos muzikos garsai ir maišėsi su baro lankytojų šurmuliu. Žmonių buvo visai nedaug, todėl be darbo likę kelios padavėjos sėdėjo prie vieno staliuko, rūkė, gurkšnojo sultis ir apie kažką šnekučiavosi, plepėjo, kažkam savo liežuviais malė kaulelius.

1 Maliava – laiškas (žarg.).
2 Padružkė – draugė (rus.; žarg.).
3 Bachūras – vaikinas (žarg.).
4 Britva – čia, skustuvas (žarg.; liaud.).
5 Stoti ant slidžių – pabėgti (žarg.).
6 Psichuška – psichiatrinė ligoninė (žarg.).
7 Vertuchajus – kalėjimo prižiūrėtojas (žarg.).
8 Gastroliavau – čia, važinėjau (žarg.).
9 Matkė – motina (žarg.).
10 Karvelis – čia, laiškas (žarg.).
11 Sistra – (žarg.).
12 Pacanka – paauglė mergaitė (žarg.; rus.).
13 Prietkai – giminės, tėvai (žarg.; rus.).
14 Družbanas – draugas, pažystamas (žarg.).