Atokvėpis. Aušta. Palatoje demonų kvapas.
Dar šūvis iš kampo  - lyg zvimbtų pašėlus kalba.
Kaimynas kaskartėmis šokteli  ir pasikrato,
Pasakęs su šypsena, kad vėl diena pašauta.

Nusimetu palą – tegu pasirodo griuvėsiai.
Užsirišu skarą – taip noris pabūti sena.
Netoli dėdule su ūsais pasikalba dviese.
Ir ūsai pasiskundžia -  šukų dar  jiems nebėra.
.

O šiaip – visai gera –  rašau kartais nerimui laiškus.
Kartu su palatos draugais deklamuojame juos.
Klausydami  demonai taip  manieringai nevaikšto,
Nes mūsų seselė juos ims ir nufotografuos.