Kaip ir galima buvo tikėtis, Jonas įsidarbino. Labai smagu, kad priėmė į darbą, bet, kai pradėjo dirbti, buvo ne taip jau linksma. Jau dvi savaitės, kai lieja prakaitą, o su senais darbininkais negali susilyginti ir gana. Šie maišus su cukrumi kaip žaisliukus svaido, o jam - vos pakeliamas krūvis. Iki pietų šiaip ne taip ištempia, o kai reikia darbą tęsti toliau, skauda visus kaulus, linksta kojos, širdis daužosi taip, kad rodos per gerklę iššoks. Kiek Jonas besistengia, bet vistiek atsilieka. Kai visi, baigę darbą išsiskirsto į namus, jis dar lieka kokiai valandai, kol baigia savo normą.
Retkarčiais užeidamas pasižiūrėti, dėdė drąsina Joną:
- Niekis, priprasi. Iš kart visiems taip būna.
Vaikinas vargo, plūkėsi tik pirmą mėnesį. Toliau sulig kiekviena diena darėsi geriau, o kai kito mėnesio pirmąją dieną gavo atlyginimą, tai visų tų vargų kaip nebūta. Ką dėdė sakė, nelabai tuo tikėjo, bet dabar pats pamatė, kiek galima fabrike uždirbti. Tai ne kaime, kur tokių arba panašių uždarbių nė su žiburiu nerasi. Reikia tik dirbti, stengtis. Kas kart darosi lengviau... Truks čia prabėgti dar vienas mėnuo - ir vėl atlyginimas. Kiek litų susidarys per kelis mėnesius? O per visą sezoną? Pavasarį bus galima ir dviratį nusipirkti...
Dėdės augintinė Saliutė irgi dirba fabrike. Kiekvieno mėnesio pirmąją dieną, kai tik visi gauna atlyginimus, ta proga dėdienė ruošia tradicinį šventinį stalą: kepa biskvitinį pyragą, vištą su obuoliais, verda ryžių sriubą ir spanguolių kisielių. Jau daug metų, kai šioje šeimoje švenčiama algų šventė. Dėdė, žinoma, pasirūpina gėrimais. Perka dažniausiai Anykščių juodųjų serbentų vyną, o šį kartą ir Jonas nupirko butelį „skaidriosios“ Reikia gi kaip nors atšvęsti pirmąją algą.
Grįžę iš darbo ir nusiprausę bei persirengę, visi susirinko prie stalo. Šeštadienio vakaras, rytoj nedarbo diena, nuotaika gera, apetitas irgi nepaprastas. Po sriubos prie vištienos kepsnio dėdė atkimšo butelį skaidriosios vyrams ir vyną - moterims. Susidaužė taurelėmis.
- Pirmą iki dugno, o daugiau, kiek kas norės, nereikalausim, - pasakė dėdė ir pakėlė savo taurelę, - už Joną.
Vyrai degtinę išgėrė iki dugno, na, o moterys, truputį sriubtelėjusios, skanavo pyragą.
Pačią pirmą dieną, kai tik Jonas pamatė Saliutę, ji tuoj „jam krito į akį“, bet tada dar ne tai jam rūpėjo. Galvoje sukosi mintys apie darbą ir varė šalin kitus įspūdžius. Per visą tą mėnesį jiems susitikti ir arčiau susipažinti beveik neteko. Per dieną nusiplūkęs fabrike, tik pavalgęs vakarienę, skubėdavo į mansardą, kur stovėjo jo lova, ir krisdavo į guolį ilsėtis. Rytais, kai valgydavo pusrytį, Saliutė jau būdavo išėjusi į darbą. Ji dirbo valgykloje, darbas prasidėdavo anksti. Ne taip kaip Jonui ir dėdei. Vyrai ir dėdienė išeidavo valandą vėliau. Kai ateidavo išeiginė, tai vaikinas miegodavo neatsmiegodamas, kaupdamas jėgas kitai darbo savaitei. Dėdienė jo pagaillėdama, kartais net valgyti atnešdavo tiesiai į lovą.
Dabar gi visai kas kita. Su darbu jau šiek tiek apsiprato, uždirbti pinigai - kišenėje, savaitgalis- visi darbai baigti. Skaniai ir sočiai pavalgius, po stiklelį išgėrus - visai kitokios nuotaikos. Jei nebūtų už stalo Saliutės, gal ir nebūtų taip smagu? Dabar, kai prieš akis tokia mergaitė, Jonui ne juokais kaista kraujas. Jis ją stebi, gaudo jos žvilgsnius, o kai ši jam maloniai nusišypso, širdį užlieja maloni šiluma.
Neliko nepastebėta suknelė, kuria ji vilkėjo, gilios iškirptės atidengtas baltas gražus kaklas, kuklūs papuošalai, kuriais ji buvo pasidabinusi. Auksinė grandinėlė su kryželiu, smulkučiai auskarėliai ir ant piršto žiedelis Saliutei labai tiko. Juodi garbanoti ilgi plaukai gražiai krintantys ant pečių, susegti blizgančiais segtukais - atrodė nieko nepaprasto. Jono pažįstamos mergaitės ateina į gegužines panašiai apsirengusios, bet kodėl Saliutei taip viskas gražu, taip viskas tinka? Jonas sužavėtas. Jam norisi prieiti arčiau, jausti ją, kai šneka, kai juokiasi, paimti ją už rankų apkabinti, priglausti, bučiuoti... O kaip būtų malonu apsikabinus su ja pašokti...
„Yra tur būt ir čia kokia vieta, kur renkasi jaunimas šeštadienį ar sekmadienį vakarais? Reikės sužinoti, užteks miegoti mansardoje per išeigines, norėtųsi pasilinksminti, pašokti, bet šiandien užteks ir tiek. Smagu, kad Saliutė čia pat prieš akis, ir nors iš tolo jis gali į ją žiūrėti ir grožėtis kiek tinkamas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-04-11 19:41:04
Reikėtų pasikartoti žodžių kartu ir atskirai rašymą bei skyrybą. Pasirodė, kad skiriat kaip norisi, o taip juk negalima.
Na, šio darbo galėčiau kaip ir neskaityti, nes pabaiga aiški. Bet skaitysim, patinka man ta senoji kalba.
Anonimas
Sukurta: 2010-04-08 20:19:28
Pasakojimas sklandus. Tik kažin ar verta po keletą kartų konstatuoti tą patį faktą: \" Kaip ir galima buvo tikėtis, Jonas įsidarbino. Labai smagu, kad priėmė į darbą, bet, kai pradėjo dirbti, buvo ne taip jau linksma.\" Na ir tas staigus pasokojimo kampo (nuo taurelės iki mergelės) posūkis kažin ar labai čia tinka:\"Vyrai degtinę išgėrė iki dugno, na, o moterys, truputį sriubtelėjusios, skanavo pyragą.
Pačią pirmą dieną, kai tik Jonas pamatė Saliutę, ji tuoj „jam krito į akį“, bet tada dar ne tai jam rūpėjo\"