Petrui kuo toliau, tuo labiau patinka našlė ir jis, jei ne šeštadieniais, tai sekmadieniais - vis pas ją.   Našlė jo irgi laukia.  Savaitgaliais ruošia skanesnį valgį, kruopščiai aptvarko pirkią, pati gražiai pasirėdo, pasidabina. Viduryje savaitės galvą plauna ramunėlėmis, kad plaukai būtų gražesni, labiau blizgėtų.  Ji visada linksma, maloni ir jos lipšnumas glosto Petrui širdį.  Jis našlę stebi ir atsistebėti negali, kaip ji, būdama tokia smulkutė, sugeba taip vyriškai gaspadoriškai tvarkytis tokiame dideliame ūkyje.
- Žiūriu aš į tave, Maryte, ir iš dyvų neišeinu, - sako Petras nuoširdžiai gėrėdamasis, - kaip tu moki taip vikriai suktis? Jau du metai, kai namai be šeimininko, o niekur nesimato, kad būtų netvarka.
- Jau dešimt metų, kai dirbu tuos darbus. Ar neužteko laiko išmokti? Be to ne tik tie du metai po vyro mirties. Dar prie jo gyvo teko paimti viską į savo rankas. Jis gi du metus ant patalo išgulėjo. Viską dariau kaip liepė, kaip reikalavo. Taip išmokau ir pripratau. Dabar šiek tiek lengviau, nors ligonio kuopti nebereikia.
- Sunku tau buvo, ką ir bekalbėti. Jau greitai baigsis tie tavo vargai. Kai po mėsiedo aš ateisiu pas tave gyventi, pasiimsiu tą visą vargą ant savo pečių, - guodė našlę Petras. - Matysi, kaip bus tau geriau.
- Laukiu, nesulaukiu, kad tik greičiau atsilaisvintų rankos, - džiaugėsi Marytė. - Pasiilgau moteriškų darbų. Reikėtų kai ką pasiūti, numegzti. Per žiemas su tarnaite po truputį verpėm, tai susidarė nemažai verpalų. Laikas būtų ir stakles pasistatyti. Tokiems darbams vis laiko neatsirasdavo.
- O kas buvo vyrui, kad taip ilgai slaugyt reikėjo? - pasidomėjo Petras.
- Pasibaidė arklys, jis iškrito iš ratų, susilaužė nugarkaulį. Galvojom, kad užsimušė, bet liko gyvas, tik visa bėda, kad negalėjo pajudėti.
- Taip ir gulėjo visą laiką?
- Kai pasodindavau, sėdėdavo, tačiau nevaldė nei kojų, nei rankų.
- O vaikų taip ir neturėjai su juo?
- Vaikų nesusilaukėm. Jis tai turėjo mergaitę su pirma žmona, bet kai mes susituokėm, tai žmonos giminės ją pas save pasiėmė.
- Tai sakai, ištekėjai už našlio. Kiek gi tada tau metų buvo?
- Turėjau dvidešimt. Kai mirė jo žmona, tai ir pasipiršo man.
- O kiek jam buvo?
- Dvidešimt metų už mane vyresnis.
- Ir nebijojai už tokio senio tekėti?
- Aš našlaitė, nuo mažų dienelių pas ūkininkus tarnavau. Ne pas visus ūkininkus gauni sočiai pavalgyti. Galvojau, nors pavalgius būsiu...
- Tai tokios tokelės, - kažkaip mįslingai numykė Petras, - sakai našlaitė...
Petras susimąstė:“ Kad ir tarnaitė, bet jauna, graži, tai ir pasidabojo diedas. Į tokį ūkį būtų gavęs merginą su nemaža pasoga“.
- Žmogus, amžiną jam atilsį, neblogas buvo. Buvau viskuo aprūpinta. Prie darbų labai nespaudė, buvau apsiavus ir apsirengus, valgiau ką norėjau ir kiek norėjau. Jis ir samdiniams negailėjo. Sakydavo: „ Jei žmogus daug ir sunkiai dirba, tai turi būti sotus“. Pas mus šeimyna po kelis metus tarnaudavo, nereikėjo kasmet ieškot naujų žmonių. Dar ir dabar vienas bernas ir mergaitė ketvirtus metus iš eilės darbuojasi.
- Tai sakai, geras buvo žmogus?
- Kitaip nepasakysi. Pavargau, žinoma, aš jį slaugydama. Tas tiesa, bet mirdamas nenuskriaudė, pusę žemės užrašė. Pusę dukrai, pusę man. O juk galėjo nieko nepalikti. Viskas čia jo, mano nieko nėra, bet viską padalijo pusiau. Man atrodo, kad labai sąžiningai pasielgė.
- Tai tas valakas ne visas tau priklauso? - staiga sukluso Petras.
- Trylika hektarų man, trylika - dukrai. Iš vieno ūkio du padarė.
- O šeimininkauji viena. Kaip čia yra?
- Kol dukra apsigalvos, ką toliau daryt, kuriam laikui viskas liko taip kaip buvo. O man kas? Darbas žinomas, įprastas. Pabūsiu, kol laikys, tada išeisiu ant savo hektarų. Nelengva, bet apsimoka. Kuo didesnis ūkis, tuo didesnį pelną duoda. Rudenį atsiskaitau ir man dar nemažai lieka. Ko nepasinaudot?
Petras suglumo, užtilo, nuleido žemyn galvą. Tyli, mąsto... Nemoka ir nesistengia slėpt savo nusivylimo. Našlė tuoj pastebėjo, kaip jis pasikeitė, ir viską suprato.
- O piršlys ar nieko nesakė, kad šita žemė ne visa mano? - staiga paklausė ji. - Tai nevidonas... Nebūtų piršlys, vistiek turi ką nors sumeluoti. Tur būt gyrė, sakė, kad valakininkė? - jau juokėsi našlė,- gerai dar, kad laiku išėjo iš kalbos, o tai ko gero būtume taip ir susituokę.
Petrui dar vienas akibrokštas. Jis lyg iš miegų pabudo:
- Tai ką, jau nebenori tekėt už manęs?
- Kai tik pamačiau, kaip tu išsigandai, tai pagalvojau, kad vestuvių jau nebebus. Kam reikalinga neturtinga našlė?
- Aš tiktai pagalvojau, kur reikės gyventi, kai teks išeiti? - bando atitaisyt padėtį Petras. - Gerai, kol gerai, o pasakys išeiti, reikės kur nors dėtis.
- Nieko nelauksim, - jau visai rimtai prašneko Marytė, - kai tik susituoksim, tuojau pat statysim namą. Kiek aš sutaupiau, kiek tu turėsi - užteks. Pasistatysim naują namą, pasodinsim jauną sodą. Yra čia netoliese tokia graži aikštelė prie pušynėlio, ant kalniuko. Pakalnėje upelis teka... Aš jau nužiūrėjau vietą ir tau parodysiu. Manau, kad patiks. Jei nepersigalvosi... - dar pridūrė.