Lyg iš tolimo ir slogaus sapno mintyse kyla rūkas. Tame rūke matau save, savo vaikystę, matau tėvus, kurie, man tada atrodė, buvo tik tėvais ir daugiau niekuo. Atsigręžusi matau savo praeities pėdsakus, dar šiltus, garuojančius nuo mano pėdų. Ir rodėsi man, lyg visa tai būtų įvykę vakar…
Atsisuku ir matau save, tokią geraširdę, naivią ir dar tokią nepatyrusią  mergiotę, kuri ėjo į gyvenimo glėbį ištiestomis rankomis ir tikėjosi rasti ištikimus draugus, gyvenimo prasmę,viltį, meilę ir dar daugelį nuostabių dalykų. Eini per gyvenimą, lyg per gėlėtą pievą, švyti tokios švelnios ir šiltos spalvos, jauti nuostabų aromatą ir taip gera širdyje ir, rodos, kad iš tos laimės tu neegzistuoji, kad tavo siela akimirkai palieka kūną ir skrenda…Skrenda,susiliedama su visata.
Staiga…Vidury išsvajotosios pievos, netikėtai atsiranda purvas. Įklimpsta kojos, tu skęsti, trauki jas, bet, užuot išlipusi, tu įgriūni visa ir tavo švarūs drabužiai, ir tu pati lieki aplipusi purvais.Tokiais baisiais purvais, kad jų niekada nebeįmanoma išskalbti ar išvalyti. Ir tuos bjaurius, priskretusius purvus nešioji visą gyvenimą. Ir guli, nepajėgdama atsistoti, nebėra jėgų kovoti, nes jautiesi taip, lyg per tave būtų perbėgusi visa arklių kaimenė.
Galbūt, kas nors ir kada nors skaitys šiuos mano žodžius, gal ne dabar, o gal tada, kai manęs čia jau nebebus, bet… Man visai nesvarbu, o svarbu tai, kad popierius iš tavęs nesijuoks, nesityčios ir saugos paslaptis.
Kada vaikystėje nepatiri jokio dėmesio ir šilumos, stačia galva puoli į gyvenimą, tikėdama, kad ko negavai anksčiau čia, tą gausi ten, vėliau. Deja…Tenka išbraidyti ne vieną gyvenimo purvyną, o išsvajotosios laimės kaip nėra- taip nėra.
Praėjo jau daug metų, aš vis prisimenu skriaudas, (ne, aš jų prisiminti nenoriu, jos pačios ateina, lyg pikta dvasia), taip norėtųsi tarti žodį motinai ir paklausti:
-Mama, kas aš tau? Mama, mamyte… Juk tai turėtų būti pats švelniausias žodis, kurį taria vaikas motinai. Tik gaila, kad aš jo neištardavau su meile, daugiau- su skausmu.
Mama, kada man labiausiai reikėjo tavo šilumos, tavo supratimo, tu buvai šalta, rūsti. Man buvo taip sunku, mane slėgė baisi vienatvė, o tu atsukai man nugarą ir ištarei:
-Ko tu čia atvažiavai? Tu čia niekam nereikalinga…
Ar norėtum žinoti, mama, kaip aš TADA jaučiausi? Jau geriau būtum paėmusi peilį ir mano kūną subadžiusi tūkstančius kartų ir man būtų skaudėję mažiau, nei tie baisūs žodžiai, kuriuos tu ištarei.
Šito tu nesupratai ir deja- niekada nebesuprasi. Aš tau tebuvau daiktas, žaislas, kurį panorėjusi galėjai priglausti, o kada atsibosta- numesti.Tavo akyse aš dažniausiai matydavau paniekinimą, sumenkinimą, jau nebekalbant apie žodžius, kurie velniais, rupūžėm ir kitom baisybėm liedavosi iš tavo burnos.Tebuvau tik skuduras prie tavo durų, o dabar tu nori mano meilės?
Atleisk, bet jos tau duoti aš negaliu. Kada man labiausiai tavęs reikėjo, aš tau nerūpėjau, taigi,atleisk, tu man taip pat neberūpi. Nebeliko nieko, visiška tuštuma ir žaizda širdyje, kuri užaugo.Tik nepamiršk, mama,kad žaizdai užgijus lieka randas.
Tu, mama, visą gyvenimą, norėjai tik imti, o mainais duoti nenorėjai nieko.Gyvenime yra tokia taisyklė: jei nori gauti, iš pradžių reikia kažką duoti.
Dabar, turbūt, jau supratai, ką reiškia būti atstumtai ir nereikalingai, kokia kažkada jaučiausi aš?
Aš žinau, mama, mano šių žodžių tu niekada neskaitysi ir niekada gyvenime nesužinosi, kas yra besąlygiška meilė savo vaikui: be egoizmo, be tironijos. Sudie, mama. Man regis, kad aš niekada tavęs neturėjau. Daug metų tu mirusi mano širdyje. Manyje tau nebėra nė truputėlio vietos, įsivaizduok, kad tu manęs niekada ir neturėjai.
Aš žinau ir suprantu, kad šie mano žodžiai skamba baisiai, bet aš nekalta, kad tu nutraukei meilės stygą manyje. Toks tas gyvenimas jis- žiaurus. Man atrodo, kad mes gauname tai, ko nusipelnę.
Aš niekada tau nekerštavau, mama ir niekada nekerštausiu, tiesiog yra kažkas, kas randasi aukščiau mūsų, jis ir padaro gyvenimą tokį, kokio mes užsitarnavome.
Auga mano vaikai, aš nežinau, ką aš išgirsiu iš jų savo adresu, kada jie jau bus suaugę, tačiau, kad ir kaip jie bepasielgtų su manimi, aš priimsiu tai kaip dovaną, kurios nusipelniau ir niekada jų nesmerksiu. Jie niekada nebus mano žaislais, nebus skudurais prie durų ir niekada nedrįsčiau pasakyti,kad jie man nereikalingi.
Dar daug daug galėčiau prisiminti ir parašyti, bet tai jau nėra taip svarbu dabar taip, kaip buvo kadaise. Juk tau, mama, visada rūpėjo tik savas skausmas, manojo tu arba nematei, arba nenorėjai matyti. Ką galėčiau pridurti? Kraujas-ne vanduo, širdis-ne akmuo ir atėjo laikas viską atleisti ir pamiršti. Tiesiog su tavimi atsisveikinti. Man gaila tavęs,mama.
Prašau, nesiskųsk, kad niekas tavęs nemyli.
Sudie, MAMA. Ačiū tau už gyvybę, kurią man davei, deja, atgal tau jos grąžinti negaliu.
Ačiū tau už viską arba- ačiū tau už nieką.


2001m.