Petras uoliai lanko našlę, o tuo metu pas Dargius atvyko seniai buvęs dėdė, Jono motinos brolis. Svečias brangus ir visada labai laukiamas. Gal dėl to, kad retai lankosi, gal, kad pasiturinčiai gyvena, o gal, kad visada gerom naujienom nudžiugina. Paskutinį kartą, kai buvo atvažiavęs, sesers šeimą parėmė pinigais, nes sužinojo, kad karvė krito. Dėdė pasigyrė, kad pasistatė didelį gražų namą, ir pakvietė į įkurtuves. Įdomu, ką šį kartą pasakys? Šiaip sau nevažiuos tokį kelią be reikalo.
Dėdė su šeima gerai įsikūręs gyvena Pavenčių miestelyje. Abu su žmona dirba cukraus fabrike. Žmona buhalterė, o jis vyresnysis darbininkas. Augina du vaikus - berniuką ir mergaitę ir dar priglaudė augintinę - žmonos sesers dukrą.
Kai mirė jos motina ir švogeris vedė kitą, paėmė mergaitę jie pas save dar visai mažutę. Net aštuonerių metukų tada neturėjo. Pagailėjo, kad mergaitė gali būti skriaudžiama pamotės, ir pasiėmė. Išaugino iki aštuoniolikos, dar ir dabar kartu tebegyvena.
Tėvas nelabai norėjo jos atiduoti, bet niekas nežiūrėjo. Mergaitė buvo paimta beveik per jėgą, giminės išsiskyrė piktuoju, todėl ir nutrūko visi ryšiai. Per visą tą laiką užsirūstinęs tėvas nė akių neparodė. Nesiteiravo, kaip mergaitė gyvena, visai ja nesirūpino, atseit, pasiėmėt, tai ir žinokitės. Nežiūrint to, mirdamas ne viską paliko pamotei. Pusę ūkio ir turto užrašė ir dukrai.
Išaugusi mieste mergaitė, kaime likti nepanoro, į paveldėtą ūkį negrįžo ir toliau liko gyventi pas tetą. Šeimininkauti ūkyje paliko pamotę.
Visi labai apsidžiaugė dėdės apsilankymu. Jono motina tuojau užtiesė balta staltiese stalą, padėjo šventiškų užkandžių. Tėvas pastatė butelaitį degtinės ir visi susėdo arčiau svečio. Išlenkdami po stiklelį ir užkandžiaudami, išsišnekėjo.
- Pasitaikė proga pas mus fabrike gauti darbo, - pagaliau pasakė dėdė. - Vieną darbininką nutvėrė apsivogusį, pašalino iš darbo ir dabar atsirado viena laisva darbo vieta. Ar nenorėtų Jonukas į fabriką įsidarbinti?
- Kur nenorėsi? - net pašoko Jonas. - Nors tuojau, dabar... Kaip būtų gerai į valdišką darbą įsikabinti...
- Darbas sezoninis. Padirbėtum per žiemą, užsidirbtum keletą litų, o vasaros darbams grįžtum. Per vasarą iki rudens padėtum tėvams ūkyje, o rudenį - vėl į fabriką. Kol kas padirbtum sezoniniu, o laikui bėgant, gal ir į nuolatinius pakliūtum. Gyventi galėsi pas mus, vietos užtektinai.
- Čia tai dėdė mums bent naujieną pasakei, - ir toliau džiaugėsi Jonas,- tik kažin ar sugebėsiu?
- Sugebėt tai sugebėsi, tik gali būti sunkoka. Darbas nelengvas, teks patampyti maišus su cukrumi. Kaip matau pats esi tvirtas vyriokas, susidorosi.
- Darbo nebijau, prie sunkių darbų pripratęs. Kad tik priimtų... O dokumentų kokių reikės? - susirūpino.
- Paso, žinoma, reikės, bet kaip sezoniniam darbininkui daugiau nieko ir nereikia. Dar pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą, jei kartais liktum nuolatiniu.
- Jeigu tik tiek, tai viską turiu. Ak, kad tik suspėt, kad tik nepražiopsot, - nenurimo Jonas, - kad tik patekt, kad tik nepriimtų ko nors kito.
- Nebijok, dėl to ir atvažiavau, kai tik sužinojau. Reikia greitai veikti, kol niekas dar nežino, - atrodo, kad ir dėdė nerimavo. - Jeigu tik tėvas ir motina leidžia, ruoškis. Rytoj kartu su manimi ir išvažiuosime. Aš pats parekomenduosiu, žmona dar nuo savęs ir manau, kad įdarbinsime tave. Tik žiūrėk, kad būtum vyras, ne tinginys, ne sugriuvęs, o svarbiausia - sąžiningas. Nepadaryk man gėdos. Nuo šiol mes už tave lyg ir atsakingi liekam.
Kai po vakarienės visi nuėjo ilsėtis, motina nėjo miegoti. Per naktį ji suruošė Jonui „kraitį“. Kai ką susiuvo, kai ką palopė, užadė, išskalbė ir išdžiovino kojines, šepečiu išvalė išeigines kelnes ir švarką, į kišenes sudėjo nosines. Ryte visiems sukilus, pusrytis buvo jau paruoštas beliko tik dėti viską ant stalo.
Atsisveikinimas trumpas. Buvo keli kilometrai kelio iki geležinkelio stoties, todėl reikėjo paskubėti, kad nepavėluoti į traukinį. Kai tėvas išėjo kinkyti arklių, motina apkabino savo brolį, pabučiavo, padėkojo už rūpestį, paskui apglėbusi bučiavo sūnų ir išlydėdama pro duris, peržegnojo. Vyrams išvažiavus iš kiemo, moteriškė apsiverkė, tai buvo pirmas jos išsiskyrimas su savo Jonuku. Dabar nematys jo per visą žiemą. Kad tik viskas taip gerai pavyktų, kaip brolelis sako...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-04-06 22:47:41
Atrodo, kad šį kartą su publikavimu paskubėta. Švogerisman tikrai nekliūna, tačiau stilkiaus klaidų tikrai yra. na, bet gal ir jas būtų galima nurašyti pasakotojui. Kiek blogoiau, kad kūrinio viduryje siužetas mažumą suveltas. Yra aktų kartojimo matvejų. Autorė tikrai gali geriau.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-04-05 20:47:41
Man ta didaktika patinka. Gal - ilgesys tų laikų, kuriuose negyvenau. Bet va kad stiliaus klaidų apstu, tai negerai.
Vartotojas (-a): Avoir
Sukurta: 2010-04-05 20:32:43
Švogeris - leksikos klaida, barbarizmas.
Itin jaučiasi pasakotojas: jo \"įkyrus\" balsas tarsi nurodo kūrinio krypties gaires. Didaktikos gaidelė. Kūrinys primena posovietinio laikotarpio kaimą, kuomet viskas buvo glūdu ir reikėjo taip šnekėti, net literatūroje beveik be literatūros.
Nežinau, kiek tai aktualu ir literatūriška šiandienai. Turiu įtarimų, jog ne per daugiausiai.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-04-05 20:10:21
Stilių reikėtų tvarkyti. Kai kurie sakiniai tikrai netaisyklingi. Mačiau vieną kitą skyrybos klaidelę.
Ir užkliuvo šitas:
\"Kai mirė jos motina ir švogeris vedė kitą, paėmė mergaitę jie pas save dar visai mažutę. Net aštuonerių metukų tada neturėjo. Pagailėjo, kad mergaitė gali būti skriaudžiama pamotės, ir pasiėmė. Išaugino iki aštuoniolikos, dar ir dabar kartu tebegyvena.
Tėvas nelabai norėjo jos atiduoti, bet niekas nežiūrėjo. Mergaitė buvo paimta beveik per jėgą, giminės išsiskyrė piktuoju, todėl ir nutrūko visi ryšiai.\"
Kas čia per savivaliavimas? Kodėl iš teisėto tėvo jėga atimamas vaikas? Kažkokios nenormalybės.