Paskutiniai žodžiai nėra tokie skaudūs...


Dar viena diena visiškai tokia pat kaip ir kito dienos. Praėjo. Kiekvieną dieną, kuris nors mokytojas persekioją Beną koridoriais. Ir visada dėl neaiškios priežasties. Tai jis sugadino knygą ar primušė kažką. Bet tai ne jis. Mokykloje mokosi beveik šeši šimtai mokinių, bet kažkodėl visada užsipuolą jį. Žinoma, negalima neigti to, kad jis dar blogojoje pusėje. Todėl ir užkliūva mokytojams. Sugrįžkime prie persekiojimų. Šiandien to ėmėsi pati mokyklos galva – direktorius. Kitaip nė kiti mokytojai direktorius seka kiekvieną jo judesį. Jis jaučiasi lyg būtų po padidinamuoju stiklu. Rodos, jog jį narstytų po kaulelį.
Šiandien direktorius nusprendė pasikviesti Beną į savo kabinetą. Vidun jis eiti bijo. Bet vis dėl to nedrąsiai įeina.
- Sėskis Bernardai,  - pasiūlo direktorius.
- Ai gal pastovėsiu, - atsisakė Benas.
- Perduok tėvams, kad noriu juos pamatyti.
- Bet aš nieko nepadariau! – nesupranta Benas.
- Žinau, kad KOL KAS nieko neiškrėtei, bet aš tave žinau – kol tu jiems perduosi, kol jie ateis, būtinai ką nors iškrėsi.
- Gerai perduosiu.
Niurnėdamas Benas išėjo iš kabinto. Visa ši savaitė lyg išprotėjusi. Ema jį vis lyg persekioja. Jei raštelius spintelėje, galima būtų taip apibūdinti. Ir  mokytojai... atrodo, jog jie ruošiasi didžiajai išdaigai, bet juk Benas bent iki mokslų pabaigos nieko neplanuoja.

           ▲

Normalus trečiadienis mokykloje. Kaip jau įprastai baigėsi nusikaltusiųjų klasės veikla. Benas atsipūtęs eina link rūbinės pasiimti striukės, kurią nežinia kodėl atsitempė į mokyklą. Staiga iš už kampo išdygo Ema ir pasisveikino:
- Labas, Benai.
Benas vos negavo šoko nuo tokio staigaus Emos atsiradimo. Šiek tiek atsigavęs jis pasisveikino.
- Kokio velnio tu čia atsiradai? Ar neturėtum seniausiai sėdėti namie ir ką nors normalaus veikti, o ne čia gąsdinti mane?
- Turiu ką veikti, bet tiesiog laukiau tavęs, - Ema atsistojo šiek tiek arčiau Beno.
Bet šįkart iniciatyvos imasi Benas. Jis taip priartėja prie Emos, kad jos nugara atsiremia į siena ir ji supranta, kad nėra kur trauktis. Benas atremia rankas į sieną taip aptverdamas Emą iš abiejų pusių. Jis į ją pasižiūrėjo savo mėlynomis akimis, kurios visą Emos planą ištrynė lyg klavišas „delete“. Vieną akimirką jau atrodė, kad Benas užgrius ant jos, bet viską išblaškė dulsūs žingsniai sklindantys iš koridoriaus galo. Žinoma, Benas greitai sureagavo į garsus ir pasitraukė nuo Emilijos.


βеחας

Po to, kai Ema ir Benas susipyko, praėjo beveik mėnesis. Kiekvieną dieną mokykloje jos žvilgsnis vis nulydėdavo Beną. Ema susitaikė su tuo, kad jos puikybė sunaikino gražią draugystę. Dabar į viską žiūri kitaip. Nors per futbolo treniruotes trūksta jo.
Benas pagaliau atsipučia. Visi tie reikalai su direktoriumi ir nusikaltimais baigti. Daugiau jis nebemindo tų kabinetų durų. Jo byla mokykloje nebestorėja, o reikalai su Emilija galima sakyti baigti. Nors matyti, kad ji vis dar kankinasi. Bet ar tai turėtų Benui rūpėti? Nė kiek. Juk kažkur prieš du mėnesiu dar Prancūzijoje, Benas kankinosi dar labiau. Beje, vakar Benas gavo net penkių puslapių ilgumo meilės laišką. nors adresato ir nebuvo iš rašysenos Benas suprato, jog tai Ema. Iškart be gailesčio išmetė laišką.
Jokio atsakymo negavo. Net per el.paštą. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis.
Ema baigė aštuntą, Klaudija dešimtą, o Rokas dvyliktą klasę. Emos ir Roko lažybas prakišo Rokas, bet kelionės į Rygą Emilija nereikalavo...
Paskutinis susitikimas įvyko tiesiog gatvėje. Benas ėjo namo, o Emilija į futbolo treniruotę. Iš pradžių jie vienas pro kitą praėjo, bet Emilija pagrįžo prie Beno. Jie tikrai ilgai kalbėjosi, prisiminė visus nuotykius ir galiausiai suprato, kad daugiau nei draugai jie nebus.
- Tu žinai, kad kažkada tave mylėjau, dabar viskas apsivertė, - pradėjo Benas. Mes abu suprantam, kad atskirai mums bus geriau. Noriu tik atsisveikinti. Aš vykstu į Angliją pas tėvą. Jis mane pakvietė aš sutikau. Pasakau vien dėl to, kad nenoriu pasirodyti niekšas.
- Suprantu. Tai mūsų keliai išsiskiria?
- Tai jo...
- Sudie.
- Sudie.
Kaip ėjo pradiniu keliu tai ir abudu nuėjo. Abiejų siluetai išnyko gatvių tolumoje...