– Kas jie buvo, Džo, na tie, kuriuos mes be jokio gailesčio sušaudėm? – pirmai progai pasitaikius paklausė Astas.
– Nežinau, – abejingai trūktelėjo pečiais Džonas ir atsisėdo ant suoliuko, šalia Asto. – Kažkokie kaimiečiai... Žinai, manęs tai visai nedomina. Siūlau nesiknisti ir tau.
– Belaisviai? – Nepaklausęs pasiūlymo, Astas neatstojo nuo mokytojo.
– Abejoju. – Džonas vėl nežymiai trūktelėjo pečiais. – Po velnių, koks tau skirtumas, Asai? – Jis mostelėjo ranka. – Gavai užduotį ir įvykdei ją. Beje, pagirtinai. Nori draugiško patarimo? Įprask į nieką nekreipti dėmesio. Taip čia paprasčiau gyventi, nes bandant kištis ne į savo reikalus, galima išprotėti.
– Tu viską matei? – Astas užsirūkė.
– Taip, aišku, mes stebėjome visą spektaklį ir vertinome jūsų veiksmus. Mačiau, kaip cackinaisi su ta boba. Kaip ją ten? A, Inga, berods. Aplamai, tu šaunuolis. Jai tikrai to reikėjo. Ji dar perdaug silpna... O šiaip, patikėk, nekreipk į visa tai dėmesio. Nei jūs pirmi, nei paskutiniai. Nuo šios užduoties niekas nepasprunka...
– Po vakar dienos vyrai nebegali miegoti. Juos persekioja košmarai... – įsistebeilijęs sau po kojomis, pratarė Astas.
– Niekis. – Džonas nusišypsojo. – Tai tik sveiko proto reakcija. Persilaužimo momentas. Esu matęs kur kas blogesnę reakciją. Kartais būna tokių, kurie kategoriškai atsisako šaudyti, arba paleidžia kulką sau į galvą. Patikėk, tikrai linksma stebėti tokį filmą. Jūsų būrys su užduotimi susitvarkė visai neblogai, geram ketvertui. Prižadu, Asai, jei sekantį kartą tokių egzaminų metu būsi stovykloj, pakviesiu pasigrožėti šiuo nepakartojamu reginiu iš šalies. Emocijos nepakartojamos. Žinai, kartą teko lankytis koridoje, tačiau tas jausmas kada žinai, jog bulius vis viena mirs, nė iš tolo neprilygsta tam jausmui, kada žinai, kad bėglius vis viena pa-sivys ir suvarys jiems į galvas kontrolinius šūvius.
„Sveiko proto reakcija... – mintyse Astas pakartojo instruktoriaus žodžius. – Tuomet aš ką, durnas? Keista, bet man šios prakeiktos skerdynės suteikė tik teigiamas emocijas. Kodėl?.. Aš tik dar sykį pajutau kaip paprasta žudyti.“

Buvo vėlus vakaras ir visi jau miegojo, kada Astą pakvietė stovyklos vadas.
– Kaip jautiesi, Asai? – vos Astui pravėrus duris, pasidomėjo jis. – Sėskis. – Vadas mostelėjo į kėdę priešais save. – Kaip nuotaika? – Jis atrodė kažkokiu neįprastai paprastu ir visiškai nesijautė rangų skirtumo.
– Ačiū, puikiai, – trumpai ir aiškiai, neužsikirsdamas, bet iškart pajutęs vado paprastu-mą, atsakė Astas.
Dar po kelių sentimentalių, bereikšmių frazių, vadas perėjo prie rimto reikalo.
– Asai, aš matau, kad tu jau visiškai subrendai ir gali vykdyti užduotis savarankiškai. Nebeabejoju ir laiduoju už tave, nes tavim galima pasitikėti. Tu tapai tikru kariu, pasirengusiu ne vien fizinei kovai. Net tavo dvasia tapo nenugalima ir bebaime. Jau seniai pastebėjau, kad supratai, jog norint išlikti, reikia tapti geresniu už kitus. Tu tapai lyderiu, reiškia tapai geresniu už kitus, todėl nusipelnai ne vien pasitikėjimo, bet jau ir pripažinimo. – Vado žodžiai maloniai glostė Asto savimylą, tačiau jis sumaniai neparodė šito, o sėdėjo tylėdamas ir laukė netikėto, netgi keisto pokalbio atomazgos. O vadas tęsė: – Tiek to, netuščiažodžiausime, tai ne kariškių užsiėmimas. Tikrai ne tam, Asai, tave pasikviečiau. – Jis nežymiai šyptelėjo. – Yra užduotis ir noriu pavesti ją tau. Tu vadovausi jai. Leidžiu pačiam pasirinkti du vyrus iš jūsų būrio kuriais pasitiki ir rytoj iškeliausite.
– Man būtina žinoti užduotį, – kaip tikras karvedys, rūsčiai suraukęs antakius, trumpai pasakė Astas.
Dar nežinodamas kas jo laukia, jis jau liko patenkintas, nes puikiai suprato, kad pabodę mokslai baigti – atėjo metas tikriems darbams, o tai kur kas įdomiau už šiuos, iki šiol žaistus karinius žaidimus. Vado pareikštas pasitikėjimas nenorom vertė Astą riesti nosį.
– Štai žemėlapis. – Vadas ištraukė iš po stalo sulankstytą didžiulį žemėlapį, ištiesino jį ir išskleidė ant stalo. – Jums teks nukeliauti ilgą kelią dykuma, ir ne vien savąja teritorija. Ten vyksta karas ir tyko priešai, ne vien tie, kurie jus pasitiks automatų ugnimi. Aplinkui daugybė netikėlių, kurie rezga kėslus prieš šventąjį Alachą. Jie pasirengę iš pasalų suvaryti į nugarą peilį kiekvienam, kas ištars jo vardą. – Vadas kalbėjo ir neskubėdamas pieštuku vedė žemėlapiu tiesią liniją. Astas suprato – tai kelias kurį jis privalės įveikti. – Štai čia, – gan staigiai vadas bedė pieštuku į apskritimą žemėlapyje, – baigiasi dykuma ir prasideda kalnai. Kalnų pa-pėdėje rasite nediduką kaimelį. – Vadas apvedė pieštuku sąlyginę kaimo vietą. – Situacija keičiasi kas valandą, tačiau pagal paskutinius duomenis šiame kaime mūsiškiai, o visai šalia priešų stovykla. Būtent joje ir kalinami mūsų žmonės. Įsakau, – staiga vado balsas vėl suskambo tvirtai ir nepaprastai įsakmiai, – tuos žmones pargabenti į mūsų bazę. Tai pagrindinė jūsų užduotis.
Kurį laiką Astas įdėmiai tyrinėjo žemėlapį, tačiau jame nebuvo jokių vietovardžių, jokių pavadinimų – tik skaičiai – dienovidinės, lygiagretės, koordinatės, azimutai... Tik žinodamas šiuos duomenis ir naudodamasis kompasu negalėjai išklysti iš kelio, net neįsivaizduodamas kokiame žemės kampelyje randiesi.
– Kur mes esame? – pasinaudojęs stojusia tyla, paklausė Astas. – Kas tie belaisviai ir kas mūsų priešai? – Pajutęs, kad dabar tam tinkamas metas, Astas stengėsi išsiaiškinti ne vien užduoties smulkmenas, bet ir kitas, patikimai nuo jų slepiamas aplinkybes.
– Argi tai svarbu? – nežymiai šyptelėjęs, bet tvirtai, nesuteikdamas jokių vilčių, atsakė vadas. – Asai, tai bereikšmiai klausimai. Kariui nesvarbu kieno žemėje kovoti. Karys visada skirsto žemę į priešo ir savo teritoriją, o savo kelyje sutinka tik priešus ir saviškius. Tikram kariui visuomet padeda Alachas ir aš neabejoju, kad jis seks paskui jus, nes esate jo kariai...
– Man jis nepadės, – atsainiai, pašaipiai ir netgi niekinamai nutraukė vado žodžius Astas. – Man jis neegzistuoja. – Tai panėšėjo į eretišką, visišką Alacho paneigimą, tačiau Astas nebijojo to daryti. – Tik aš pats galiu sau padėti. Tik aš... – Paskutinieji jo žodžiai truputėlį sušvelnino situaciją. Staiga grįžęs prie pagrindinės pokalbio temos, Astas sausai pridūrė: – Su manimi eis Inga ir Gregoras.
– Tu esi tikras, kad tinkamai elgiesi su savimi imdamas moterį? – Berods, vadas nebuvo patenkintas savo auklėtinio sprendimu. – Tu esi tikras, kad ji pajėgs?..
– Taip. – Astas vėl neišklausė iki galo. – Aš esu tikras. Kartais moterys kaunasi geriau už vyrus. Inga tokia. Aš pažinau ją. – Astas neleido, kad jam prieštarautų net pats vadas.
Tuo tarpu vadas trūktelėjo pečiais. Matėsi, kad jis tebesvyruoja, tebeabejoja Asto pasirinkimu, tačiau nebeprieštaravo, o tik pabandė atkalbėti:
– Asai, patikėk, tai labai rimta ir pavojinga užduotis. Tu supranti ką reiškia keletą savaičių keliauti sulaukėjusia, nesvetinga dykuma, kuri knibždėte knibžda priešais? Tu supranti ką reiškia išplėšti iš priešo nagų belaisvius? Pagaliau, ar supranti ką reiškia?..
– Taip, aišku, – net negalvodamas, visiškai ramiai atsakė Astas. – Aš viską suprantu. Ponas vade, nesijaudinkite, užduotis bus įvykdyta. – Iš tvirto jo balso galėjai pamanyti, kad užduotis jau įvykdyta.
– Gerai, – pagaliau pratarė vadas, – eik ilsėtis. Diena bus sunki. Beje, apie mūsų pokalbį kol kas neturi žinoti niekas, net tie, kuriuos pasirinkai.
Astas išėjo laukan. Sausas nakties vėjas gaivino įkaitusius jo skruostus ir šiek tiek vėsino įaudrintą vaizduotę. Tai buvo aukštas karjeros laiptelis ant kurio netikėtai ir sėkmingai Astui pavyko užsiropšti. Tai buvo pripažinimas, atpildas už visus vargus ir kančias, kurias jis įveikė garbingai, su aukštai iškelta galva. Tai buvo aukštas įvertinimas. Rytoj į žygį – tikrą, pavojingą ir, be abejo, nelengvą. Į žygį, kurio metu laukia tikri, mirtimi kvepiantys pavojai. Astas atrodė visiškai jiems pasirengęs. Dabar jis netik neatmetė, neneigė galimybės žudyti, dabar jis tiesiog geidė šito, nes jo tikslu tapo užduotis kurią ką tik gavo ir ji privalėjo būti įvykdyta bet kokia kaina, net jei tam prireiks jo paties ar draugų kraujo.
Beribėje dangaus platumoje švietė, žybsėjo daugybė mažyčių žvaigždučių. Atrodė, kad jos moja ranka ir kviečia pas save. Kažkur tolumoje kaukė, kiauksėjo šakalai. Aplinkos tuštuma nesulaikomai rangėsi į sielą ir vertė patikėti likus pasaulyje  vienut vienutėliam.
Astas užsirūkė ir neskubėdamas pasuko savo barako link, visai nekreipdamas dėmesio į paskui sekantį ginkluotą palydovą. Viliojanti rytdiena maloniai kuteno mintis, virpino širdį ir vertė žengti nepramintu naujo gyvenimo taku visai nesidomint tuo, ką tas naujumas kužda apie mirtį.