Petriukas ir Jonukas draugai kol dar piemenys, kol pusberniai, o kai suaugo į vyrus, prasidėjo piktumai. Ir dėl ko?  Dėl mergaičių . Kai pagalvoji, būta čia dėl ko? Ar mažai parapijoje merginų?  Bet kaip dėl to ir perbėgo tarp jų juoda katė.
Vakaruškose ar šiaip jaunimo susibūrimuose, kur nepasisuka Jonas - prie jo mergaitės lipte limpa. Aukštas, laibas, tiesus... Per visą parapiją niekas tokio balso neturi. Kai uždainuoja...  Ir dar , kaip gerai šokti moka...
Ne toks prastas būtų ir Petriokas, bet jau tylenis koks, tai Dieve neduok.  Šiaip tai už Joną šiek tiek žemesnis, bet stambesnis ir platesnių pečių, toks kresnas, tvirtas, juodbruvas, plaukai tamsiai kaštoniniai, antakiai juodi, ryškūs, akys tamsiai pilkos. Kai nusijuokia, kas būna retai - dantys balti kaip pertamutriniai blizga. Trūksta jam tik Jono linksmumo, vikrumo ir drąsos. Šokiuose, nusižiūrėjęs merginą, ilgai nedrįsta pakviesti šokti, o kai pagaliau pasiryžta, žiūrėk - Jonas suskubo pirmas pagriebti. Tiesiog iš panosės - ir jau sukasi su ja. Padaro taip, lyg tyčia norėdamas jam pakenkti.  Čia tai dar nieko, gal ir netyčia, gal atsitiktinumas, bet kaip buvo per sesers Marytės vestuves? Petras vyresnis pajaunys, ar ne jam su vyresne pamerge šokti ir už stalo sėdėti? Bet kur tau... Lyg tik pasirodė Jonas - viską sugadino. Mergina, kad ir sėdėjo su juo, bet nuo Jono akių nenuleido, o kai prasidėjo šokiai, tai tik pirmą šokį su Petru sušoko. Tik Petras trumpam nusisuko, Jonas kaip mat merginą pačiupo ir visą vakarą jos nebepaleido. O mergina tokia graži, tokia puiki... Petras ketino su ja linksmai laiką praleisti. Tiek saldainių pripirko, dovanų, tiek išlaidų padarė, norėjo prieš ją pasirodyti, įsiteikti... Ir kas iš to išėjo? Visos vestuvės šuniui ant uodegos.
Nuo to karto Petras ant Jono ne juokais supyko. Vengė su juo susitikti, bendrauti, šalinosi jo draugijos. Nebesimatė jų kartu nei miestelyje, nei gegužinėse, nei vakaruškose, o kai už kurio laiko Petrui papiršo bagotą valakininkę našlę, pats niekam nieko nesakė ir prigrąsino namiškius, kad, Dieve gink, neprasitartų Dargiams. Bijojo, kad ir čia ko gero nepakištų kojos Jonas.
Nors labai rūpėjo Petrui tos piršlybos, bet širdies kažkodėl netraukė, kad našlė... Na, bet jei piršlys teisybę sako, tai dvidešimt šeši hektarai geros žemės, trobesiai nauji, ūkis tvarkingas - būtų visai neblogai tokiame ūkyje gaspadoriauti.
Stambesnių ūkininkų dukros, tokių jaunikių mažažemių kaip Petras nelabai norės, parsivedus šiaip sau mergelę ir  likti ant tų tėvo dvylikos hektarų - nelabai kokia laimė. Ar pats neprisižiūrėjo, kaip vargo tėvai, kol vaikai dar maži buvo, o be to ir seserį Antutę reikės išleisti už vyro... Marytei pavyko neblogai ištekėti. Tegul ir toks pat mažažemis, tačiau amatininkas, geras kalvis. Dabar jau viskas būtų lyg ir pusė bėdos, bet jeigu jam pavyktų išeiti į tokį gerą ūkį pas našlę, būtų dar geriau.
Na, bet dar viskas prieš akis. Reikia pirmiau nuvažiuoti, apsidairyti, pamatyti, kas per žmogus ta našlė, kokia vieta. Ką piršlys sako, tai dar ne viskas. Kodėl, pavyzdžiui, net iš kitos parapijos jaunikio ieško, ar savam krašte jų neranda?  Klausimas, kokias statys sąlygas? Gal reikalaus tiek, kiek jis negalės pasiūlyti? Šiaip ar taip, o pažiūrėti reikia.
Susitaręs su piršliu, vieną šeštadienį ir braukia Petras piršliais pas pasiturinčią našlę.
Tik įvažiavus į kiemą ir trumpai apsižvalgius, įspūdis susidarė visai neblogas.  Ūkiškas dviejų galų namas visai gerame stovyje. Langai nedideli, bet švarūs, musių nenutupėti, kaip kad kaime dažnai tenka matyti. Kiemas nedidelis bet švariai iššluotas, prie tvartų lauke nėra mėšlo krūvų, takeliai į klėtį, į daržinę, tvartus ir iki šulinio švarūs, neprišiukšlinti, nepribarstyti šiaudagalių bei šieno pabirų. Kažin kaip viduje?
Juos pasitiko ir užeiti pakvietė smulkutė, apvalaus veido, linksmų akių, vidutinio ūgio moteriškutė. Įvariusi į būdą šunį, ji pirma įėjo į gonkelį, atidarė duris į priemenę, paskui į pirkią ir praleido pirma savęs vyrus.
- Prašom sėstis, - ranka parodė vietą ant suolo už balta staltiese uždengto stalo, - taip netikėtai sulaukiau svečių. Ar iš toli būsit? - žvitriai nužvelgusi Petrą, ji atsinešė kėdutę ir atsisėdo gale stalo priešais svečius.
- Nei taip iš toli, nei taip iš arti, bet iš kitos parapijos tai tikrai, - atsakė piršlys ir atsisagstė švarką. - Važiavom, važiavom, bet ir pailsėti pats metas. Užsukom, gal neišvarysit?
- Taip ir pagalvojau, kad nemūsiškiai, ne visi matyti. Savo parapijoje visus pažįstu, - linksmai ir atvirai, žiūrėdama tiesiai į Petrą, atsakė moteris. - Ar jau išvarysiu? Juk katalikai esam... Ar toli žadat keliaut?
- Kaip pasakyti... - atsilošė piršlys, - gali tekti ir dar pakeliauti, o gali būti, kad ir čia kelio galas...
- Jums žinot, - nusijuokė moteris, - pavargę, tai gal ir išalkę? Einu paieškot, ko nors užkąsti.
- O mes irgi šio bei to turime. Kaip tik tiktų prie užkandos. Petrai, dėk ką turi ant stalo, - atsisuko piršlys į Petrą, - šeimininkė, kaip matyti, gera. Laukan nevaro, dar ir pavaišinti žada.
Trobos viduje taip pat tvarkinga. Lova suklota, gražia anklode užtiesta, o ant jos net trys pagalvės pasipūtusios.  Grindys lentinės, švariai iššluotos, o gal net mazgotos. Prie durų kibiras su vandeniu ir gražus puodelis prie jo. Visur švaru, gražu ir našlelė tokia šauni, visai ne tokia, kokią Petras įsivaizdavo: sena, su skarele ant galvos ir prikyšte ant pilvo, žila ir susiraukšlėjusi. Už tai ir važiavo atbula širdimi.
Į šią pažiūrėjus, širdis džiugiai suvirpa. Moteris vienplaukė, rusvi plaukai į aukštą kuodą viršugalvyje susukti, nė vieno žilo nesimato, akys melsvai pilkos, didelės, linksmos, drąsiai ir įdėmiai žvelgiančios į žmogų. Kai išgėrė stiklelį, kitą, našlei užraudo skruostai, veidas tarsi pražydo malonia šypsena, dažniau nusijuokia, o kai nusijuokia, dantys žiba ne prasčiau negu Petro.
Kokia čia našlė? Mergelė ir gana.. Vaikų neturi, metų ne daugiau trisdešimties... Labai jau limpa Petrui prie širdies... Kad tik būtų galima susitarti, jis nieko geriau nenorėtų...
Jau du metai, kai ji našlauja, bet visur  tvarka, matyt moka gaspadoriauti ir be šeimininko. Moteriškė graži, maloni, iš visko matyt, kad gera šeimininkė. Ko daugiau reikia? Gal kaip tik čia jo laukia gyvenimo laimė? Tik klausimas, ar Petras jai patiks? O jeigu taip, tai ko ji pareikalaus?
Be reikalo Petras baiminosi. Kai išsišnekėjo, paaiškėjo, kad visai sukalbama. Turi kiek turto jaunikis ar neturi, ne tai svarbu, svarbu, kad nebūtų koks girtuoklis ar plevėsa. Reikia, kad būtų darbštus, padorus, nes ūkyje tvarkytis reikia protingo šeimininko. Jeigu piršlys nemeluoja ir žmogus yra tikrai toks, kaip jį giria, tada Petras jai tiktų. Iš pažiūros vaikinas visai neblogas ir jeigu jis našlės nebrokija, kad ji šiek tiek vyresnė, tai būtų galima tartis ir dėl vestuvių...