Pašnekesys, praskiestas įvairiais prisiminimais, mintijimais ir spėlionėmis netrukus užgeso. Už sienų kažin kas sudundėjo. Garsas pasigirdo anapus durų, paskui vėl pasikartojo, bet visai kitoje pusėje, beveik man už nugaros. Tie garsai buvo džeržgiantys ir, atrodo, sklindantys iš bebaigiančios sugesti konstrukcijos: nematomos detalės vienu metu kalė, ikyriai cypė ir trūkčiojo, drebindamos žemę.
- Kas čia? - paklausiau visų.
- Pragaro užtaisas. - paaiškino Viktoras.
Pensininkai tylėjo, betgi mačiau, kad jie ir tylomis pritarė šiam trumpokam jaunuolio paaiškininmui.
- O kokia jo funkcija? Čia kokia nors gamykla?
Atrodė, kad mano klausimams nebus galo. O  ir visa trijulė nykiai tylėjo. Seniokai netarė nė žodžio, tačiau iš jų žvilgsnių jau galėjau suprasti, kad tie kalantys, džeržgiantys garsai ir gailus ausis rėžiantis cypimas nežada geru pamaloninti nė vieno čia esančio.
Netrukus trakštelėjo rakinama spyna. Pro prasiveriančias duris išlindo mechaninė kažin kokios kerėplos galūnė. Tai buvo ranka - ne koja. Galūnė bepirštė, užsibaigianti reples primenančiu mechanizmu. Kai durys atsilapojo iki galo, išvydau tikrą kiberpankišką sutvėrimą, kuris vos ne vos tilpo pro duris. Tiesa, prieš akis nebuvo ultrašiuolaikinis elektronikos ir mechanikos grynuolis. Iš karto atkreipiau dėmesį į tos vangios konstrukcijos išvaizdą. Aparato dizainas tarsi kokios iškasenos, regėjusios Abraomo Linkolno prakalbas prieš dar vieną mūšį. Gremėzdo galūnes judino garų tumulus verčiantis triukšmingas katilas. Įvairūs šarnyrai judino ratukus, dantračius ir galų gale - kojas bei rankas. Maniau, kad toks archaiškas kūrinys gali gyvuoti tik filmuose ir knygose. Tikriausiai į reginį būčiau reagavęs pakanakamai ramiai, jei ne kelios nerimą kėlusios detalės. To aparato rankas atstojantys atsikišimai buvo sukruvinti. Tik nežinia kieno tas kraujas: žmogaus ar galvijų.
Spėlioti nebebuvo kuomet. Kerėpla įslinko į vidų. Kad ir kokia nerangi, ji artinosi prie manes, nes tuo tarpu buvau arčiausiai ką tik užvertų durų.  Aš galvojau kaip išsisukti, išvengti susidūrimo. Vienintelis variantas - atsitūpti ir paprasčiausiai pralysti pro kerėplos tarpkojį. Net nustebau dėl tokio paprasto sumanymo. Kadangi laikas neišvengiamai tirpo ir mintyti jau nebebuvo kada, suskubau daryti tai, ką buvau sumanęs.
Man už nugaros vienas senukas suriko:
- Atsargiai!
- Jis pavojingas... - priminė kitas.
Tai ir pats žinojau net ir nepatyręs tos "mašinytės" teikiamų "malonumų". Tas devyniolikto amžiaus išvaizdos aparatas nebuvo skirtas glostyti. Kruvini gniaužtai apie tai nedviprasmiškai bylojo. O ir man belendant pro to ne itin judraus kūrinio tarpkojį, kažkas užnugaryje sugaudė. Tą akimirką išgirdau:
- Saugokis replių!
Galūnė su žnyplėmis ketino sučiupti ir perkąsti koją. Tačiau gerokai pavėlavo. Aš buvau prie durų. Iš karto čiupau už rankenos, tikėdamasis, kad kelias į priekį bus laisvas. Deja...
Durys vėl buvo užrakintos. Ir tai puikiai suprantama. Matyt tas gremėzdas, įslinkęs į  įkalintųjų kamerą - tualetą, ketino tik pagasdinti. Kadangi nepasižymėjo ypatingu apsukrumu, jo ne itin žavių įnagių galėjo išvengti netgi tie išsigandę senukai. Bėda tik ta, kad patalpoje vietos maža, lakstyti, manevruoti ir išvarginti tą kerėplą nebuvo taip parasta. Nežinomi priešai, regis, tiksliai žinojo savo kėslus, o į kamerą įslinkusio triukšmingo mechanizmo lėto "valso"  esmė - bauginti ir dar kartą bauginti. Aš troškau, kad kerėpla galų gale sugestų ir nuvirstų. Deja, viduje nebuvo netgi mažiausio plytgalio už kurio užkliuvęs garuojantis trantas tėkštusi ant grindinio ir liktų nepavojingas.
Aparatas, ėmiau apgailestauti, visgi nebuvo toks nejudrus, koks pasirodė besantis iš pirmo žvilgsnio. Net nustebau, kaip jo pusė, esanti aukščiau juosmens apsisuko. Dabar kūnas su viršutinėmis galūnėmis atsigrežęs mano pusėn. Kruvini gniaužtai čiakštelėjo mano panosėje. Tik vikrus judesys mane išgelbėjo nuo liūdnokos lemties.
Tuo metu akies krašteliu pastebėjau, kad Viktoras mėgina  kojos spyriu sugriauti patalpą skiriančią pertvarą, matyt, tikėdamasis garinį mechanizmą nukenksminti ar bent nubaidyti plytomis. Betgi pats mačiau, kad jaunuolis tokiai užduočiai per silpnas. Jis netgi pastovėti ant kojų beveik negalėjo. Todėl jo ketinimas  sugriauti plytinę pertvarą baigėsi nesėkme. Vaikinas nugriuvo beveik prie pat į mane atsigręžusio aparato.
Aš turėjau kelis beprotiškai drąsius sumanymus. Bet puikiai žinojau, kad kiekvienas jų - bergždžias bandymas laimėti laisvę. Puikiai suvokiau, kad be specialių įrankių čia nieko nenuveiksiu. Geriausiu atveju nieko neturėdamas galėjau tikėtis tik šiek tiek laimėti laiko. O paskui?
Paskui laukė tik ganėtinaimiglota ateitis...
Kadangi durys buvo užrakintos, atsisukau į mechanoidą. Tik per plauką išvengiau susidūrimo su link mano galvos artėjančia galūne. Skubiai pasilenkiau ir palindau po gremėzdu. Ten į akis krito kažkokie nestori variniai vamzdeliai, besirangantys aparato "papilve". Nieko negalvodamas čiupau už vieno galo ir stipriai patraukiau...
Į veidą čiurkštelėjo tamsus ir šiltas tepalas. Gerai, kad nors spėjau užmerkti akis. Tačiau veiksmas susilaukė kitokių pasekmių. Viena metalinio padaro ranka nukaro ir atsirėmė į mano nugarą. Po to tariamą ramybę perplėšė primityvios sirenos kauksmas. Triukšmingas garsas sklido iš to metalo kalno vidurių. Netrukus sugirgždėjo durų vyriai. Aš nemačiau, tačiau supratau, kad į patalpą kažkas atskubėjo. Kas - neturėjau galimybių pamatyti, nes gulėjau ant šalto grindinio paslikas, veidu visiškai priešingon pusėn. Akies krašteliu pamačiau Viktorą. Jis išsigandęs laukė, kas nutiks. Pats nežinojau kas vyksta, o pasislinkti priekin arba atgal ir drąsiai pasižvalgyti visiškai neradau drąsos.
Garinis kerėpla stovėjo nejudėdamas. Tiesa, katilas vis dar tebepūškavo, tačiau metalinės rankos nebekėlė grėsmės: jos abi buvo nukarusios.
- Ponai, nesijaudinkit, - prakalbo tas, kurio neturėjau galimybės apžiūrinėti.
Po to kažkas išvedė aparatą į išorę. Tiesa, tą momentą neramiai laukiau, būgštaudamas, kad mechanizmas manevruodamas atgal link durų neužkliūtų manęs. Bet viskas baigėsi laimingai. Tik staiga mane nežinia kas užkabino. Pamatyti negalėjau, tačiau iš Viktoro akių supratau, kad tai ne pats maloniausias dalykas...