Alkstanti širdis - lyg žemė,
Kankinama sausros, skeldi.
Viena - stygiuje bevaisė.
Kita - pertekliuje merdi.

Ant ribos, dar vienas įplyšimas
Užgeso žemiškas šviesas.
Nukrito kaukės veide mimo,
Sustingus nebyli tiesa.

Neatpažįstama. Lyg Niekas –
Gyvybės srauto krešulys.
Pasotinta. Kančios nelieka.
Vien nežinia – didysis nešulys –

Likusioms ir alkstančioms –
Žinios, tiesos, plataus pasaulio,
Ir dar, ir dar nežinančioms,
Kad lūpose tiesa – apgaulė.

Žarija, įkalinta narve,
Nerims, ieškos vis nežinios.
Kisme skirtam – vien prarastis,
Stoka vis dilgins ir negis.

Tylos prisirpusi tiek daug,
Kančia nuslūgs, jau nevergaus,
Pailsusi, apsvaigusi ji šauks:
Laisva akimirksnį, žmogau!