Kai rišiesi batų raištelius, tai galima padaryti keliais skirtingais būdais, tačiau pats pirmas žingsnis visada būna toks pats – užrišti mazgą.
Tą rytą mazgai rišosi sunkiai, tiek vieno, tiek ir kito bato. Už grotuoto lango švietė saulė ir lyg didelis gėlo vandens ežeras driekėsi dangus. Būtų buvę naivu galvoti apie gyvenimą kitapus dantytos tvoros iš pat ryto, todėl negalvojau. Tiesiog ruošiausi eilinei smurto dienai.
Išėjusį iš tamsaus barako, kuris sulig diena panašėjo į kiaulidę, mane pasitiko pora kvailai besišypsančių, uniformuotų vokiečių. Šlykštu žiūrėti į jų pikdžiugiškus snukius ir matyti pasitenkinimą savo padėtimi bei pasidygėjimą kitais. Nežiūriu. Nudelbęs akis sunkiais žingsniais stoju į savo darbo vietą. Ir štai, po kelių akimirkų, sulaukiu pirmojo kirčio į nugarą it ritualinio pasisveikinimo.
- Tai ką, mulki, dar viena puiki diena! - sušunka vienas iš jų, o kiti tuo tarpu pradeda kvatotis nežmonišku juoku. Žmonėmis jų pavadinti ir negalėčiau. Niekas negalėtų, nebent jie patys, laikantys save aukštesniąja rase.
Pasiimu į rankas kūjį ir pradedu skaldyti akmeninius luitus.

Ankstyvas rytas. Pramerkiu akis, o mano kojūgaly stovi mama, laikanti sumuštinius ir garuojančią kakavą. Ji mėgsta mane lepinti. Tėtis sako, kad tai negerai, kad neužaugsiu stiprus vyras, jei tūpinės aplink mane lyg apie kokią mergiūkštę.
Mama pastato kakavą ant stalelio, o sumuštinius su dešra pasideda ant kelių. Švelniomis rankomis paglosto man galvą ir lūpomis prisiliečia prie vėsios kaktos. Nusišypso.

Mano kakta varva prakaitas. Nusišluostau jį atbrizgusia marškinių rankove ir pasižiūriu į dangų – giedra paklodė ir nė vieno debesėlio. Liepos vidury patys didžiausi karčiai. Akimis peržvelgiu dirbančiuosius: daugiausia pagyvenę vyriškiai, kurių rankos išsiuvinėtos gyslų raštais, o veiduose nesuskaičiuojama daugybė raukšlių ir kiekviena jų turi savo atsiradimo istoriją. Čia visai kaip skruzdėlyne – nė vienas nesėdi be darbo, turi savo poziciją ir negali reikalauti kažko daugiau.
- Ko stovi kaip įbestas?- sušunka netoliese.
Suskumbu vėl griebtis darbo. Sukraunu suskaldytus akmenis į karutį ir paskubomis pradedu vežti vežimo link. Netoli manęs ant žemės suklumpa vyriškis, o pribėgę vokiečiai tąso jį už sudriskusios aprangos, kurią būdamas mažas laikiau pižama. Negalėdamas žiūrėti, kaip senukas raitosi iš skausmo, nuverčiu karutį su akmenimis ir laukiu, kol tuodu žvėrys pribėgs prie manęs. O jie nieko nelaukdami., atskuba ir pradeda vanoti, kiek tik jėgos leidžia.
- Jaunuoliui rankos nebelaiko?
- Tegu tik neapsimeta!
Kūnas pamažu pripranta prie skausmo, kol prarandu sąmonę.

Mamos akys visuomet buvo tokios mėlynos kaip kad mano marškinių sagutės. Šviesūs plaukai banguodavo ant pečių, lengvai paliesdami veidą ir pabrėždami švelnius jo kontūrus. Ji visada šypsodavosi, o man susižeidus, pirmoji atskubėdavo į pagalbą ir savo švelniomis rankomis, rodos, išsemdavo skausmą, baimę ir nerimą. Likdavo tik ramybė ir pasitikėjimas.

Pabundu jau sutemus savo gulte su rūbais, batais, visas purvinas. Sudžiūvęs kraujas atrodo lyg besilupanti oda, tik nesukelia niežulio. Pabandau atsikelti, tačiau stiprus skausmas nugaroje mane prikausto prie gulto ir neleidžia pajudėti.
Jautri uoslė vėl pajunta aitrų amoniako ir puvėsių kvapą. Netoliese, ant vieno gulto, trise ilsisi po sunkios dienos, o aš jaučiuosi it ponas tarpe jų. Retai suteikiama galimybė pailsėti vienam, nesidalinti gultu, kuris pradvokęs prakaitu, šlapimu ir pilnas blusų. Gyvenimo sąlygos sunkios. Valgyti gauname kartą per dieną, o kartais ir visai negauname. Duona, maišyta su pjuvenomis, ar dubenėlis sriubos numalšina skandžio dieglius, bent minutei atitrūkstame nuo košmariškos realybės.

Tėtis visada būdavo labai tvirtas. Neleisdavo man verkšlenti dėl menkniekių, auklėjo giežtai, tačiau visuomet būdavo pamaldus. Prie jo lovos kabėjo didelis paveikslas su Viešpačiu. Kiekvieną rytą ir vakarą visa šeima suklaupdavo ant margo kilimo priešais jį, o tėtis sakydavo padėką. Ji visuomet prasidėdavo žodžiais „Dėkojame Tau Viešpatie“, o baigdavosi „Amen“.

Naktį negaliu užmigti. Guliu ant gulto ir žiūriu į sieną, kuria nubėga mėnulio apšviesti grotų šešėliai. Galvoje sukasi mintys apie pabėgimą, laisvę arba tiesiog kančių nutraukimą – savižudybę. Tamsiuoju paros metu galima apie tai svarstyti, o kartais įmanomus savižudybės būdus aptariame tarpusavyje. Kai kurie šiuos svarstymus greitai realizuoja: pasikaria ant skersinio pasirišę virvę, medžio nuolauža persiveria širdį, o dar kiti paprasčiausiai nesulaukia ryto, visai to nesitikėdami.
Svarstau ir aš apie tokias galimybes, tik visad pasilieku prie tos pačios minties: pati geriausia savižudybės forma – lėtas ir kankinantis gyvenimas. Todėl gyvenu ir kas rytą vis silpniau užrišu savo gyvenimo mazgus.