Kai kaimas kėlėsi į vienkiemius, dviejų mažažemių sodybos liko senvietėje.  Venčio dvylikos hektarų ūkis vienoje, o  Dargio dešimties hektarų - kitoje gatvės pusėje.
Venčio pora hektarų daugiau žemės, bet jo šeimyna didesnė - net trys vaikai.  Dvi dukros ir sūnus pametiniai paaugliai, o Dargio - vienas berniukas Jonukas.  Jis vienmetis su Venčio Petriuku, abu dešimtmečiai.  Mergaitės, aštuonerių Marytė ir septynerių Antutė, nors dar mėgsta žaisti su lėlėmis, bet jau padeda motinai prie ruošos, o Petriukas su Jonuku tikri pagalbininkai vyrams. Sunkių darbų, aišku, nedirba, bet patogūs  kur nors pasiųsti, o ir piemenys patys tie.
Tos dvi likusios sodybos, plačiai išsikeroję šimtamečiai medžiai prie gatvės, seni sodai ir darželiai, likę po buvusių pirkių langais, žemėmis ir akmenimis užversti šuliniai, žymėjo buvusį didelį kaimą. Gatvė su didžiuliais iš abiejų pusių iškastais grioviais virto paprastu vieškeliu, kuriuo iš artimesnių ir tolimesnių vienkiemių ūkininkai važinėjo į miestelį, į turgų, valsčių, į bažnyčią. Kam buvo netoli, vaikščiojo ir pėstieji.
  Grioviai tiek pavasarį, tiek vasarą pilni vandens. Jei per vasaros karščius šiek tiek vanduo nusenka, tai po kiekvieno lietaus vėl prisipildo iki kraštų. Per griovius prie likusių sodybų permesti tilteliai, kad galima būtų nueiti į vieną ar į kitą kiemą. Skersai gatvės buvo išdėlioti akmenys, tam, kad per pavasario ir rudens purvynus, žengdamas nuo vieno akmens ant kito, nusigautum į gretimą kiemą, neišsipurvinęs kojų.
Pavasarį grioviuose veisiasi varlės. Net tirštai plaukioja buožgalviai, kurie už kurio laiko virsta varlytėmis, o pagaliau ir didelėmis varlėmis. Vakarais jos kurkia dideliu choru ir neatskirsi, kur čia senės, o kur jauniklės.
  Jonukas su Petriuku nuo mažens dideli draugai. Kada tik nepamatysi, jie kartu darbuojasi ant skiedryno: kala paukštukams inkilėlius, pina iš karklo vytelių krepšius. Dirba lenktyniaudami, katras greičiau nupins, katras greičiau sukals, arba, išpūrenę po pirkios langais lopinėlį žemės, žaidžia peiliukais. Ganydami dar ir ne tokių darbų prasimano.
Visada kartu, gerai sutaria, bet pasitaiko ir susipykti.
- Ei, Petriuk! Ateik čia, - pamatęs draugą kieme, šaukia Jonukas, stovėdamas ant savo tiltelio. - Tu tik pažiūrėk, kiek daug buožgalvių mano griovyje.  
Petriukas kaip mat atbėgo. Pasižiūrėjęs, abejingai tarė:
- Didelio čia daikto, mano griovyje jų irgi daug yra.
- Bet tu tik pažiūrėk kiek, - maišo pagaikščiu vandenį Jonukas, - pilna iki pat dugno...
- Ir pas mane ne mažiau, - nenusileidžia Petriukas. - Einam, jei nori, pats pamatysi.
- Einam, - ir abu eina prie kito griovio, ant kito tiltuko.
- Tavo mažiau, - gerai apžiūrėjęs sako Jonukas, - nepridėsi prie mano. Visai skystai...
-Taip tik atrodo, jie ant dugno susėdę, duokš pagalį, pajudinsiu.
- Pasidaryk savo,- neduoda Jonukas, - su kuo aš savo buožgalvius maišysiu?
Petriukas nubėgo į sodą ir, išsilaužęs iš alyvų kelmo nemažą lazdą, sugrįžo.
- O dabar maišyk, pažiūrėsim.
Griovyje vanduo kaip baltinta cikorijos kava. Visai tokios spalvos, kaip Jonuko mama retkarčiais išverda vakarienei. Sudrumstas vanduo darosi tamsesnis. Iš dugno į paviršių išplaukusios vartaliojosi kelios juodom nugarom ir baltais pilvais didelės varlės ir buožgalviai. Petriukas, nušokęs nuo tiltelio ant sauso takelio pagal griovį, dar braukia lazda per vandenį pirmyn, atgal išilgai griovio ir vėl grįžta ant tiltelio.
- Na, ką dabar pasakysi? - patenkintas Petriukas.
- O dabar einam prie mano varlių, - sujudo Jonukas, - aš irgi pabrauksiu išilgai. Petriukas pats mato, kad čia buožgalvių daug daugiau ir jam apmaudu. Jis nežinojo, kaip tai paaiškinti, bet jo širdelėje jau kaupiasi pavydas. Iš kur jam žinoti, kad Jonuko griovys per visą dieną prieš saulę? Saulės įšildytas vanduo teikia palankesnes sąlygas gyviams, o jo griovys - į vakarų pusę. Saulę užstoja išsikeroję medžiai ir trobesiai... Petriukas, nenorėdamas  pripažinti Jonuko pranašumo, tyli. Staiga, jis kažką sugalvojęs, sako:
- Pažiūrėsim, kaip bus rytoj.
Kitą dieną  Petriukas kėlėsi labai anksti, tik išaušus. Kėlėsi kartu su tėvu. Užsivilkęs švarkelį ir įsispyręs į medžiokus, mieguistas susirado diendaržyje savo paties nupintą krepšį, čiupo lazdą ir skubiai patraukė prie Jonuko griovio.  Lazda pamaišęs vandenį iki pat dugno, sėmė krepšiu išplaukusius į paviršių buožgalvius ir, tekinas perbėgęs gatvę, iškratė juos į savo griovį.
Taip sulakstęs porą kartų, metė patvorin tuščią krepšį ir įsmuko į pirkią. Motina kūrė krosnį ir, pamačiusi taip anksti atėjusį iš lauko vaiką, susirūpinusi paklausė:
- Ko taip anksti lakstai laukan? Gal pilvas sopa?
- Ne, buvau „ant mažo“, - sumelavo Petriukas ir, nuspyręs žemėn medpadžius bei nusivilkęs švarkelį, įlindo atgal į guolį. Atsikėlė, kai pusrytis jau buvo ant stalo ir pavalgęs- tuojau į kiemą. Ar nepamatys Jonuko? Tas irgi jau po pusryčių eina pro duris. Pasirąžęs susirado pagaikštį ir atėjo prie savo griovio. Petriuko iš karto nė nepamatė, už tai baisiausiai nustebo, kai atėjo ant tiltuko.  Kažkas nesuprantama. Vakar knibždėte knibždėjo pilnas griovys, o šiandien - kur ne kur vienas kitas buožgalvis plūduriuja. Tik dabar pamatęs Petriuką, susirūpinęs šaukia:
- Nežinau, kas čia pasidarė? Kažkur dingo mano buožgalviai...
- Negi? - atėjo ant savo tiltelio Petriukas.  - O mano visi tebėra.
Tuojau atėjo prie jo ir Jonukas.
- Tikrai. Ir taip daug. Vakar jų tiek nebuvo. Iš kur jie atsirado? - įtariai žvelgdamas į draugą paklausė Jonukas.
- Ką aš žinau? Kiek buvo vakar, tiek ir šiandien, - muistosi Petriukas, - mano tai niekur nedingo.
- Taip negali būti. Pas mane tuščia, o pas tave pilnas griovys. Kur jie per naktį pasidėjo? Gal kas pavogė?
- A jau... Vogs kas buožgalvius, - stengiasi būti ramus vaikas, - kam jie reikalingi?
- Palauk, o čia kas? Kieno tas šlapias krepšys mėtosi? - pastebėjęs krepšį, nuėjo prie jo Jonukas ir pakėlė nuo žemės. Žiūri, visas dumblinas, ant dugno žolės, o tarp jų ir buožgalvis įsipynęs.
- Tavo tai darbas? Prisipažink! - prišoko prie Petro Jonukas. - Prisipažink, tu juos išžvejojai? Bo kai duosiu.. - užsimojo krepšiu apyverksnis Jonukas, - aš tėtei pasakysiu...
Petriukas spruko į pirkią, o Jonukas namo. Parėjęs pasiskundė tėvui.
- Ne kažin koks čia nuostolis, - nė kiek nepaguodė tėvas, - vis tiek jie dings, kai sumažės vandens griovyje. Gandrai išgaudys...