Ta diena niekuo nesiskyrė nuo kitų. Ji buvo tokia pat karšta, tokia pat sunki ir alinanti. Tačiau būtent tą dieną kažkas nusprendė patikrinti kaip veikia tos hipnozės ir teorijos, teigiančios mirties paprastumą. O gal paprasčiausiai kažkas norėjo sužinoti, ar neveltui gaištamas laikas ir ar jie jau tikrai pasirengę žudyti.
Iškart po pietų visam būriui išdavė ginklus. Tai nebuvo naujiena, tačiau vietoj įprastų mokomųjų patronų, šįsyk išdalijo tikrus – kovinius.
– Mes ką, jau į žadėtąjį karą važiuojam? – bandė juokauti vyrai, tačiau jų veiduose atsispindėjo susirūpinimas, o kai kuriuose net baimė. – Pagaliau papyškinsim...
Toje oazės dalyje, į kurią dabar juos vedė, jie dar nebuvo įžengę. Pirmą kartą vyrų žvilgsniams atsivėrė visa karinė bazė, pilnut pilnutėlė prigrūsta naujutėlaitės karinės technikos su daugybe, bent jau iš pirmo žvilgsnio puikiai atrodančių kariškių – negrų ir tamsiaveidžių, greičiausiai arabų. Oazėje negyveno nė vienas čiabuvis, nė vienas civilis žmogus, pagaliau, čia nebuvo nė vieno pastato, kuris galėtų priminti taikių žmonių būstą. Tik dar kartą Astas įsitikino, kad ši oazė, tai nepaprastai gerai įtvirtinta karinė bazė, kurią iš visų pusių patikimai saugojo didžiuliai, nepraeinami smėlynai. Tiesa, kol kas išliko paslaptimi kieno teritorijoje ši bazė, kam ji priklauso ir kas jai vadovauja, tačiau šie žmonės buvo pasirengę kovoti prieš visus, kas kėsinosi į jų religiją ir Alachą, o tai, nors ne visiškai, tačiau labai daug ką paaiškino ir kėlė daugybę viena į kitą panašių prielaidų.
Pačiame oazės pakraštyje, po kepinančia saule, ant įkaitusio kaip keptuvė smėlio, susispietę į krūvelę, saugomi automatininkų, sėdėjo kelios dešimtys žmonių. Pagrinde tai buvo moterys ir paaugliai. Tik keletas sukriošusių senių įtariai žvilgčiojo į ginkluotus sargybinius ir artėjantį ginkluotų vyrų būrį.
Jie neiškart patikėjo ta užduotim, tuo įsakymu, kurį ištarė iki šiol nematyto, barzdoto karininko lūpos. Užduotis buvo kraupi, neįtikima ir atrodė neįmanoma. Meistriškai sukdamas už ašmenų suimtą aštrų durklą, instruktorius paaiškino:
                      – Priešais jus belaisviai. – Staiga sustabdęs peilį, jis mostelėjo jo smaigaliu į saugomų žmonių būrelį ir vėl ėmė nepriekaištingai juo žongliruoti. – Tai priešai, – tęsė paaiškinimus ir nurodymus karininkas. – Šie žmonės nuteisti mirti, tačiau tuoj jie bandys bėgti. Tikiuosi, kad jūs puikiai suprantate kaip elgiamasi su bėgliais. – Instruktorius šyptelėjo ir paėmęs peilį už ašmenų, tvirtai jį suspaudė delne. – Jūsų užduotis, – tęsė jis tebesišypsodamas, – pasivyti juos, sulaikyti ir įvykdyti nuosprendį. Būtina užduoties sąlyga – kontrolinis šūvis į galvą. – Baisūs žodžiai nesudrumstė karininko ramybės ir atrodė, kad jis kalba ne apie mirtį, o apie darželyje žydinčias gėles. – Jeigu kas nesugebės įvykdyti šios užduoties, – tęsė jis, – pats bus teisiamas tribunolo. Išdavikai padeda priešams. Mums tokių nereikia ir jie mirs. – Pastarieji žodžiai, ištarti jau be šypsenos, padvelkė neginčijamais grasinimais. – Išdavikas nevertas visagalio Alacho malonės ir jūs įvykdysite jam mirties nuosprendį, kad netikėlio siela amžinai kęstų kančias Džannoj.
Būrys stovėjo paniuręs ir sustingęs. Vyrai tylėjo ir tarytum susigėdę, žvelgė sau po kojomis. Žudyti jiems nebuvo naujiena, deja, šie žmonės atrodė tokie nekalti ir visiškai niekuo dėti: jie nebuvo jų priešais, jie nebuvo iš tos tolimos praeities, kurioje pinigai užgožia net žmogiškumą; tai tebuvo paprasti žmogeliai, beginklės moterys ir niekuo neprasikaltę vaikai, kurie, turbūt, net nenumanė apie už nugarų stovinčią giltinę. Tokios užduoties nesitikėjo niekas. Deja, įsakymas nuskambėjo kaip griausmas iš giedro dangaus nepalikdamas išeities nei vieniems, nei antriems. Plačioje, bekraštėje dykumoje trauktis nebuvo kur nei budeliams, nei pasmerktiesiems.
– Aš nepadarysiu šito... – nebesugebėdama tvardyti jausmų, šnibždėjo Inga. It ugnis įkaitusiu merginos veidu ritosi upeliai šalto prakaito. Šiuo momentu galėjai pamanyti, kad ji ne budelis, o mirti nuteista auka, kuri stovi ant ešafoto ir kantriai laukia kol jos galva nusiris nuo kaladės.
– Ne, Inga, tu padarysi viską ko prireiks. – Tai buvo ne šiaip iš Asto lūpų išsiveržusi raminanti frazė. Šie žodžiai suskambo kaip dar vienas įsakymas, kuris užkirto kelią visoms žmogiškumo apraiškoms. – Nugalėk save! Privalai! Atėjo metas, kada privalai laimėti kovą prieš pačią save, kad sėkmingai kovotum su kitais. Negalvok nieko. Prieš tave tik tikslas ir tu jo sieki. Suprask – jie nebe žmonės – jie tik taikiniai ir nuo tavęs nieko nepriklauso. Tai judantys taikiniai, Inga, tokie pat, su atvaizdais, į kuriuos mes daugybę kartų šaudėm. Įsivaizduok tai ir supratusi esanti visagaliu kariu, pamiršk jausmus. Mūsų likimas to reikalauja. Prisimink, mes jau seniai mokame žudyti...
Tos kelios minutės, duotos susikaupti, pasiruošti ir apmąstyti greitai prasidėsiančias beprasmes skerdynes, o belaisviams suteiktos tam, kad jie galėtų „pabėgti“, pasirodė valandomis, dienomis, ištisu gyvenimu. Mirtis stovėjo šalia ir alsavo tiesiai į veidą. Mirtis, kurią turėjo iškviesti jie – nežinomos armijos kariai, vien tam, kad įrodytų esą bejausmiais robotais, šaltakraujais monstrais, tokiais, kokius jau kurį laiką iš jų kūrė tie, kas vadovauja šiai keistai ir negailestingai nematomo karo mašinai.
Pagaliau belaisvius paleido. Moterys, besipainiodamos ilguose sijonuose, seniai šlūbčiodami ir klupdami, paaugliai pakankamai mikliai, pasibėrė į skirtingas puses. Berods jie vis tik žinojo apie savo padėties beviltiškumą ir griebėsi už šiaudo, gelbėjosi tikėdamiesi pasislėpti įkaitusioje smėlio karalystėje, nes ši visuomet buvo patikimu jų prieglobsčiu. Deja, šįsyk išsigelbėjimo kibirkštėlę įžiebusi bekraštė dykuma ir ginkluotų galvažudžių gauja, jiems nepaliko jokių galimybių.
Astas iškart sau pasirinko auką. Tai buvo jauna, ne negrė, bet tamsiaodė moteris, apsirengusi ilgu, juodu sarafanu ir apsimuturiavusi galvą balta skarele. Ji stengėsi iš paskutiniųjų – bėgo, klupo, klimpo į smėlį, vėl kėlėsi ir stengėsi atitrūkti. Astas netgi neiškart ją nušovė, nors galėjo tai padaryti kur kas greičiau. Kurį laiką jis žaidė, lipo jai ant kulnų, vijosi ir mėgavosi savo aukos bejėgiškumu. Grobuonies instinktas aptemdė Astui protą ir jis pamiršo bet kokį žmogiškumo jausmą. Pagaliau, beveik pasivijęs moterį ir nusprendęs, kad žaidimą metas baigti, jis nuspaudė automato gaiduką. Sukaleno šūviai. Moteris parklupo, keistai skėstelėjo rankomis ir susmuko ant minkšto, saulėje įkaitusio smėlio. Žengęs dar porą žingsnių, Astas grėsmingai atsistojo virš aukos. Moteris buvo dar gyva. Jis matė skausmo, nevilties ir mirties iškreiptą jos veidą, jos žvilgsnį įsmeigtą į budelį, tačiau nesustojo, jo ranka nevirptelėjo; vykdydamas įsakymą jis išsitraukė pistoletą ir dviem kontroliniais šūviais į galvą pribaigė vargšę moterį. Mirtis triumfavo. Balta skarelė pasidabino raudonomis kraujo piešiamomis gėlėmis. Astas vėl žudė – bejausmiai ir šaltai. Baigęs darbą ir tarytum ieškodamas naujos aukos, jis bėgliu žvilgsniu apsidairė aplinkui. Tuščia ir galinga dykuma virto kruvinų orgijų arena. Šen bei ten gulėjo lavonai, bėgo žmonės, kuriuos vijosi ginkluoti galvažudžiai, kaleno šūviai, aidėjo klyksmai. Baisi beprasmybė virto realija ir neleido egzistuoti sveikam protui. Astas nubraukė nuo kaktos prakaito lašus ir pajutęs kaip svaigsta galva, susvyravo.
– Po velnių, – nusikeikė jis. – Koks velnias čia darosi? Prakeikimas... – Bet nei jo žodžiuose, nei mintyse, nebuvo nė menkiausio gailesčio ar sąžinės graužaties dėl to ką padarė.
Staiga Asto mintys nutrūko. Netoliese jis pastebėjo Ingą. Matyt ji vijosi vieną iš vaikinukų, kokių penkiolikos metų berniuką. Tačiau pasivijusi, ji stovėjo iškėlusi automatą ir niekaip negalėjo nuspausti gaiduko. Didžiuliais žingsniais, kokie tik įmanomi bėgant klampiu smėliu, Astas puolė prie merginos.
– Šauk! – šaukė jis kiek tik turėjo jėgų. – Šauk, po velniu! Tu privalai tai padaryti!... Šauk!..
Padrąsinta, ne, veikiau priversta netikėtai atsiradusio draugo žodžių, Inga vis tik nugalėjo save. Jos automato šūviai susimaišė su kitais šūviais ir vaikinas, suspėjęs truputį nutolti, dar žengė kelis žingsnius, bet pervertas kulkų stabtelėjo, atsigręžė tarytum norėdamas pamatyti kas iš jo nori atimti jauną gyvybę ir nebeišsilaikęs ant kojų, parkrito kniūbsčias ant smėlio.
– Greičiau, greičiau, pirmyn! – Astas ragino merginą. – Pirmyn, kontrolinis šūvis! – jis tiesiog šaukė ir versdamas įvykdyti užduotį iki galo, stūmė Ingą prie jos pasirinktos aukos. – Tu gali, pamiršk viską, šauk...
Vaikinukas dar buvo gyvas. Jis apsivertė ant nugaros, laikė prispaudęs ranką prie krauju srūvančios krūtinės ir liūdnomis, apsiašarojusiomis akimis žvelgė į tuščią dangaus žydrynę, tarytum norėdamas virsti paukščiu ir purptelėjęs, palikti šį pragarišką pasaulį.
Inga vėl nustėro. Ji laikė rankoje pistoletą, bet iššauti nesugebėjo. Mergina sutiko magišką, priešmirtinį vaikino žvilgsnį ir pajuto, kaip ją apleidžia jėgos. Akyse plaukė raudoni ratilai, pakinkliai linko, o kojos akmenėjo. Dangus siūbavo, o žemė slydo iš po jų.
– Šauk! – Ji suprato Asto žodžius. – Šauk! – kartojo jis. – Tai tavo šansas... Šauk!
Tačiau Inga nesujudėjo. Tada Astas įrėmė jai į nugarą savo automato vamzdį ir suriko:
– Įsakau tau, šauk, arba krisi negyva šalia jo! Tai įsakymas!
Nežinia, paveikta įsakymo ar į nugarą įremto automato vamzdžio, Inga iššovė. Kulka pervėrė vaikinui kaktą. Jo kūnas trūktelėjo, šoktelėjo traukomas priešmirtinių konvulsijų ir suglebęs, nurimo. Tik akių vyzdžiai dar labiau išsiplėtė ir nieko nebematančios akys priekaištingai įsistebeilijo į žudikę. Krauju permirkęs smėlis paskubom, lyg išsigandęs, slėpėsi po kitu, be perstojo vėjo pustomo smėlio sluoksniu ir nyko stengdamasis paslėpti žiauraus nusikaltimo įrodymus. Vaikinukas miegojo, tiesiog ramiai miegojo...
Galiausiai žemė visiškai išslydo iš po Ingos kojų ir ji, paleidusi iš rankų pistoletą, susmuko ant kelių šalia savo aukos. Merginos rankos buvo sudėtos maldai.
– Dieve... Dieve... O, Dieve, kodėl aš tai padariau? Kodėl?.. Kodėl?.. Kodėl?.. – nerišliai vapėjo ji. – Jis buvo dar vaikas... O aš... Jis privalėjo gyventi... Jis niekuo neprasikalto... Dieve, ką aš padariau!..
– Eime. – Suprasdamas šių apgailestavimų beprasmybę ir visai nenorėdamas jų tęsinio, Astas pakėlė merginą už parankių ir pastatęs ant kojų, bereikšmiu balsu pasakė: – Kažkam to reikėjo. Kažkas režisavo šį spektaklį ir dabar trina iš pasitenkinimo rankas. Bet argi į tai nenusispjaut? Ne tu, tai kas nors kitas būtų tai padaręs. Suprask, tai tebuvo tavo taikinys, tariamas tavo priešas. Tu susitvarkei su užduotim. Šaunuolė. – Jis šyptelėjo ir draugiškai patapšnojo Ingai per petį. – O dabar eime pas tuos, kurie arba dalins laurus, arba pastatys priešais tribunolą. Eime...
Kaip du nugalėtojai, palikę lavonais nusėtą mūšio lauką, jie grįžo atgal – ten, kur jų laukė žadėtoji ateitis, nes kito kelio į ją nesimatė. Mirtis reikalavo ją gerbti, gyvenimas mojo ranka, o jie privalėjo rinktis tarp šių dviejų nesugretinamų dalykų tam, kad susiėmę už rankų, nežengtų ant aukšto ešafoto.
Tą naktį beveik niekas nemiegojo, o sekančią – daugelis šaukė sapne; daugelį aplankė košmarai ir jie vėl žudė, jie vėl susitiko su savo aukomis. Tai buvo pirmieji košmarai. Netikėtai realybė persikėlė į virtualų sapnų pasaulį ir naktimis ėmė tęstis į atmintį įstrigęs žudynių spektaklis – kraupus, beprasmiškas, bet neišvengiamas, kažkieno primestas, nes tas kažkas labai norėjo sužinoti ar šie žmonės tebemoka žudyti.
Astas gulėjo priglaudęs prie savęs Ingos galvą ir švelniai glostė nuo prakaito sustirusius jos plaukus. Mergina vis dar negalėjo atsigauti nuo to, ką jai teko padaryti.
– Dabar aš tikra žmogžudė. – Tai buvo jos sielos skundas. Inga teisė save, graužė, nekentė, tačiau nieko negalėjo pakeisti. – Žmogžudė... Aš nužudžiau nekaltą žmogų. Ir dar vaiką... O, Dieve!.. – Mergina gyveno, tačiau jos siela su malonumu būtų ant kaklo užsinėrusi kilpą.
– Nusiramink. Tu šauniai padirbėjai, – stengėsi ją raminti Astas, nors suprato – dabar jo žodžiai visiškai beverčiai, nes Inga privalėjo pati apsiprasti su tuo, ką jai teko padaryti ir išgyventi. Ji privalėjo suprasti, kad kitos išeities neturėjo. – Sekantį kartą tau bus daug lengviau. Tu juk ir anksčiau tai darei...
– Anksčiau?.. Tada viskas buvo kitaip, – braukdama ašaras, prieštaravo mergina. Ji nenorėjo girdėti jokios užuojautos. – Tada buvo visiškai kitaip... O dabar...
– Žinau, – Astas netikėtai patvirtino jos žodžius, – kiekvienas kartas kitoks. Kiekvienas kartas savaip įdomus. Beveik kaip meilėj. – Jis net šyptelėjo, bet pats krūptelėjo nuo tokio keisto sugretinimo, tačiau nenutilo – tęsė toliau: – Su kiekviena mergina myliesi kitaip, savotiškai ir nuo to jauti vien malonumą.
Jau paryčiais, nesugebėjusi visą naktį sumerkti akių, Inga pažadino šalia jos ramiai miegantį Astą ir paklausė:
– Klausyk, o jei aš būčiau nepaklususi, būčiau neiššovusi, – būtum mane nušovęs?
– Taip, aišku, – žiovaudamas ir trindamas užmiegotas akis, ramiai atsakė Astas. – Tu atsisakei vykdyti įsakymą. Nepyk, bet instruktorius pasakė: „Tie kas nesugebės įvykdyti užduoties, yra mūsų priešai ir juos teis tribunolas...“. – Jis išsitiesė visu ūgiu ir rąžydamasis, nepatenkintai paklausė: – Kam tu mane pažadinai – juk dar naktis? Galėjom ryte pasikalbėti...
Lyg išsigandusi, lyg supykusi, Inga atsitraukė nuo savo užtarėjo atokiau. Ji sutriko ir visai nebežinojo kaip elgtis. Tas, kuris paskutiniuoju metu visuomet buvo šalia, padėjo jai, užtarė – vakar jos vos nenužudė.
„Kodėl? – svarstė mergina. – Kodėl? O gal jis teisus? Gal net pasielgęs labai žiauriai, Astas vėl man padarė paslaugą? Gal... – Inga sunkiai atsiduso. – Kas, pagaliau, teisus? Nejaugi teisus tas, kuris beatodairiškai, aklai vykdo įsakymus? Jis pasiruošęs paaukoti viską, jei to prireiks, jei toks bus įsakymas, net nesvarstydamas jo, negalvodamas apie pasekmes ir visai nesidomėdamas ar to jam reikia. Dieve, kas jis per žmogus... O gal vis tik teisi aš – kartą peržengusi įstatymo ribą, bet iki šiol išsaugojusi žmogiškumo jausmą? Tik ar jo nepraradau?.. Kas bus toliau, Dieve, Dieve... Dieve, ar begaliu aš tavęs prašyti pasigailėjimo? Dieve...“
Deja, Inga pergyveno ne be reikalo. Vakar ji tikrai buvo priversta peržengti visas žmogiškumo ribas. Ji tapo grobį puolančia tigre, visai nesirenkančia, nesidominčia kas prieš ją stovi: suaugęs patinas, vaikus maitinanti patelė, ar mažas jauniklis, dar nemokąs net savęs ap-ginti. Kova už būvį, tik kurią laimėjus išduodamas leidimas į gyvenimą. Kova dėl vietos žemėje. Kraują stingdanti kova. Tačiau kas belieka, jei likimas nebeleidžia ieškoti išeities, o verčia paklusti jam – vienašališkai ir beatodairiškai.
– Priešu gali būti net lopšyje gulįs naujagimis, – Inga prisiminė instruktorių teiginius, – nes iš jo išaugs netikėlis priešas...
Staiga, lyg pašokusi iš miego, ji apsidairė. Barake beveik niekas nemiegojo. Tik Astas, visai nepaveiktas neseniai išgyventų scenų, apsivertęs ant kito šono, vėl ėmė lygiai ir lengvai šnopuoti. Jis miegojo ramiu, kūdikišku miegu, nes po sunkios darbo dienos privalėjo gerai pailsėti, juolab, kad rytdiena nežadėjo jokių permainų.
Naktis baigėsi. Palengva, pradanginęs vaiduoklius, brėško rytas, kuriuo privalėjo džiaugtis tie, kam dar lemta gyventi, nes aušrą galėjo pakeisti amžina kapo tamsa.