Iš amžių gilumos, iš nematyto,
Iš negirdėto, nelytėto laiko –
Iš tų dausų, kur vertėsi be plytų,
Mirtim mokėt už mirtį nusiteikę.

Iš tų miškų, kurie anglim pavirto
Sulaužytais galiūnais žemės guoly,
Iš tos gelmės, kur mūsų laiko kirtis –
Mažom dulkelėm sėsta ir prapuola.

Aš atėjau žmogaus gerklėj įstrigęs,
Padėjęs jam ir telktis, ir išlikti –
Aš prigimtim su juo ir amžium lygus,
Suvokiamas kaip daugianarės lygtys.

Sunki pradžia – vos girdimas ošimas,
Ar upės gurguliavimas per uolą,
Gerklė – nebuvo visiškai užkimus,
Bet nuo garsų labai labai nutolus.

Reikėjo stygą versti susiraukšlėt
Ir skiemeniui užgimti tarsi vaikui,
O poreikis – didžiausia garso auklė –
Prie jo prasmės iš lėto prisitaikė.

Prie skiemenų po truputį klijavos
Kiti garsai kaip lapai miško medžio,
Po truputėlį augo žodžių javas
Liūdnom gaidom ir laime nusidažęs.

O amžiai slinko kruvini, atšiaurūs –
Žvėrių dantim ir ugnimi suskirdę.
Tarsi vaikai vis žodžiais pasibjaurios,
O jie juk smego vis giliau į širdį.

Jie pamažu apsupo miško aikštę
Ir irštvas gyvių kur medžiot reikėjo,
Garsais pavyko šilumą išreikšti
Ir ugnį gautą iš dangaus prekijo.

Ilgai dar truko kol skiemuo atklydo
Ligi tarp kaily įsukto mažylio,
Kol skambesiu pasaulis susilydė
Nuo motinos iki senuolio žilo.

Atgijęs nesustojo nė sekundės –
Daiktai, veiksmai, jausmų kaskados plačios,
Toliau, giliau – kažkas viliojo gundė,
Ir liejos upės iš mažiausio lašo.

Kalnais išaugo skambesiai balsingi –
Net rėkimu ir dainomis apaugo,
O jo ploni paraitymai ir vingiai
Padėjo priešą išpažint ir draugą.

Prie žodžių telkėsi tikri išminčiai –
Juos Rodenas skulptūromis išreiškė –
Jų veiduose mintis kaip vaikas inkščia
Ir vysta kaip žolės netvirtas laiškas.

Žmogus pradėjo saugot palikimą –
Medžius, ginklus ir maistą sužvejotą,
Minties, strėlės ir vabalo lėkimą,
Gimtinės lauko margaspalvę juostą.

Ir minčiai juk reikėjo tokio daikto,
Nors jos juk nieks nematė ir nelaikė.
Kalba gyva garsu negali baigtis,
Jau raidei atsirasti buvo laikas.

Dantiraštis į akmenį kaip lapą
Giliai įkirto žodžio išreiškimą –
Jis nebijojo lietuje sušlapti,
Jo neveikė ugnis ir užkeikimai.

Paskui į papiruso baltą skiautę
Jeroglifo kojelėmis įkibo –
Šaknies tvirtos nesumeigė išrauti
Dienų tėkmės srautai į begalybę.

Nebuvo dar raiška tikra lig siūlo
Ir raidės tos netilptų į žodynus,
Bet viskas po truputį rimo, gulės
Ir brendo kaip statinėj geras vynas.

Ir užgimė stebuklai raidžių vingiais,
Garsais gerklės žinojimas pakeltas.
Vienybė ta nubėgo siautulingai
Į popierių, tarsi svajonę baltą.

Iš tų garsų ir raidžių mes ištraukiam
Prasmingą mintį, ateitį, likimą –
Ir grūdus tuos vis sėdami lauką,
Jau einame į tikrą atgimimą.