Kažkada teko pabuvot Amerikoj ir globot 93 metų Lietuvį - išeivį, vadinamą Dipuku...Labai drūtas buvo tas seniokas. Negandų patyręs tiek, kad keliems gyvenimams užtektų...daug baisybių ištvėręs, metų kelionę vežimu su 3 metukų mažyliu ir tik paskubom įmestais patalais, drabužiais ...tas mažylis ištvėrė kelionę, pačiu laiku  visi spėjo persikelt per tiltą ( tik persikėlus jis buvo Amerikos lėktuvų subomborduotas)...Ištvėrė Vokietijos pabėgėlių stovyklą, plaukimą laivu į svajonių šalį : Ameriką...Mažylis baigė Marinų aukštuosius mokslus ( laivyno kariškis )...užaugo dailus ir nepaprastai geras žmogus...sukūrė šeimą , bet klastinga liga pakirto...tiek ištvėrus, kada galėjo mėgautis gyvenimu, - turėjo palikt pasaulį...Seniokas pasakojo, kad labai mamą Mažylis mylėjo ir prieš išeidamas iš šio pasaulio: pažadėjo mamai duot žinutę iš anapus...Mama ilgai laukė žinios...senolis pasakojo, kad vis nieko neperduodavo...Moteris - tikra lietuvė buvo: nuostabi šeimininkė, rankdarbių meistrė, rūupestinga, atsidavusi šeimai ir savo artimiesiems...jos sesuo su tėvais ilgus metus praleido Sibiro lageriuose, ten tėveliai ir mirė...bet ne apie tai aš...,,Mažylis\" tikriausiai vietoj perduotos žinutės ,- pasiėmė mamą pas save...greita mirtis...Bet irgi ne apie tai...Senolis likęs be savo ištikimos gyvenimo moters, vaikų mamos, dažnai perkratydavo savo mintimis visą gyvenimą...man teko išgirsti daug pasakojimų...tik nevalia būdavo jo ko nors paklausti: pykdavo, kad kišuosi į asmeninius reikalus...o pats pasakodavo ir pasakodavo...o aš klausydavau...Mačiau, kad labai daug mąstė apie išėjimą anapus...Nedavė jam daug kas ramybės, bet labiausia įstrigo svarstymas apie susitikimą anapus su savo atimaisiais...Mane jis laikė išmanančia šį tą, tad nuolat klausdavo mano nuomonės...o ką aš galiu pasakyti: juk nieks nežino, kas ten laukia - anapus...Bet nuolat kalbos sukosi apie tai...
    Vieną saulėtą gražią pavasario dieną, kai dangumi plaukė viltingi gyvenimą šlovinantys debesėliai, jis svarsė garsiai: ,,Įdomu, o jei vyras ne vieną moterį turėjo, kaip ten anapus jie susitikę...?\"...Ir man netikėtai atėjo paaiškinimas...aš tuomet tvarkiau jo lovą ir jam reikėjo persėst ant fotelio...,,Aišku - sakau, nesusiglaus jie tryse savo užpakaliukais, bet kaip debesėliai... susilies ir bus drauge jiems gera...jie mylėjo šiam pasauly viens kitą ir meilę nusineš ten...tik meilę ...ir užteks jiems vietos ir gera bus susiglaudus...pūkų debesėliams \"........Ir nuo tų žodžių jam palengvėjo.....daugiau apie susitikimą anapus - jis nekalbėjo...