Nosin trenkė ypatingo retumo smarvė, o prieš akis atsivėrė vaizdas, kurio nesitikėjau pamatyti. Iš pradžių pamaniau, kad esu apleistam tualete, bet niekur nepastebėjau unitazų. Paskui pasižvalgiau į šalis, tikėdamasis pastebėti bent išmatų krūvas ir šlapimo klaną. Kai akys apsiprato su reginiu, pamačiau viršuje kabančią apmusijusią lempą. Pastaroji buvo paįvairinta tankiu voratinkliu. Sienos čia tikrai priminė apleistą viešąjį tualetą - buvo aprašinėtos markeriu arba tiesiog išraižytos nepadoriais išsireiškimais. Įspūdį, kad esu tualete, sustiprino tas iš karto užuostas kvapas, kuris kėlė nežmonišką pasišleikštėjimą, nors ekskrementų čia nepastebėjau.
Patalpoje, kurioje atsidūriau, ant cementinių grindų sėdėjo porą išsigandusių pensininkų. Jie kažką vapėjo apie netrukus ateisiantį galą. Mane kamavo ne vien negeras kvapas. Galva skaudėjo tarsi sunkių pagirių kamuojama, jaučiausi fiziškai išsekęs, nors valgyti, keista, visiškai nenorėjau.
Iš pradžių prastai susiorientavau, tik galvojau kas įvyko prieš tai, mėgindamas prisiminti ar tuos žmones kur nors anksčiau mačiau...
Tačiau pirmas klausimas, kuris nedavė man ramybės, buvo ne kur aš esu, o kodėl. Deja, tie skurdžiai apsirengę vargetos man neatsakė, todėl pasiklioviau savo galva. Mėginau viska prisiminti, kas įvyko iki šios akimirkos...

Donivelio kelionių agentūra - pats pigiausias kelias į egzotiškas šalis! Atvykite į Pakrantės 16 esantį biurą arba kelionę užsisakykite internetu adresu www.pjetrdonivel.com Jūsų svajonė pagaliau pavirs tikrove!

Ryškus reklaminis stendas, papuoštas palmių šakelėm, kabojo aukštai ant raudonų plytų sienos, šalia įtartinos reputacijos viešbučio. Anksčiau to stendo tikrai nebuvo, todėl iš karto atkreipiau dėmesį vos išėjau iš kavinukės.

Šitokią kaitrią dieną, kaip ši, norėjosi tik atostogauti. O tokiu palankiu momentu galėjo padėti kokia nors pigiai keliones organizuojanti firma. Darbas galų gale baigėsi, o šiandien mano prašymas išleisti apmokamų atostogų pagaliau buvo įgyvendintas. Bosas pranešė:
- Tave pakeis Ričardas Vorlanas. Surinkimo ceche būsi reikalingas tik liepos devynioliktą...
Supratau, kad turėsiu net dvidešimt devynias laisvas dienas. Apsidžiaugiau, kad rytoj nebeteks keltis penktą ir ištisas dvi valandas barškėti į Uolingąjį slėnį, kur buvo įsikūrusi mūsų tiksliųjų prietaisų gamykla. Vakare manęs nekankins ilga kelionė atgal, o namuose nezirs pavargusi, taip pat iš alinančio darbo grįžusi žmona...
To Vorlano visiškai nepažinojau. Naujokas jis, ar ne, man dabar visiškai neberūpėjo. Svarbiau buvo ką veikti visas likusias dienas, kai būsiu laisvas. Bosas, manau, kuo puikiausiai išspręs laisvos darbo vietos problemą tuo metu, kai manęs nebus.

Atostogas praleisti nusprendžiau ne sėdėdamas namuose, bet keliaudamas. Tačiau koks nors Egiptas, Paryžius ar Didžioji kinų siena visiškai nedomino. Labiausiai viliojo nedidelės, beveik negyvenamos salos, kur nebūtų to įkyrėjusio žmonių knibždėlyno.

Ta kelionių agentūra buvo netoli - tik penkios minutės kelio pėsčiomis. Pastatas, kuriame įsikūrė ta įstaiga, buvo senas, tačiau paremontuotas ir patrauklus. Iškaba skelbė, kad patekau ten, kur ir reikia.
- Ar čia Pjetro Donivelio...?
Klausimo nepavyko užbaigti, nes sulaukiau atsakymo:
- Pataikėte ten, ko ieškojote. Taip, Čia Pjetro Donivelio kelionių agentūra, kuri jūsų, pone, paslaugoms.
Man atsakė šio ofiso administratorė - šviesiaplaukė jau pagyvenusi moteris, tačiau atrodanti ganėtinai patraukli ir jauna.
- Į ką galiu kreiptis dėl kelionių? Kur organizuojate poilsines išvykas?
Moteris sučiulbėjo:
- Į Ramiojo vandenyno salas. Dar yra laisvų kelialapių į Karibų regioną. Mes orientuojamės į mažiau civilizuotus kraštus.
- Mane domina Fidžis, Samoa arba kažkas panašaus. - suveblenau, mėgindamas iš jos išpešti kuo daugiau.
Ta administratorė atrodė ne itin kalbi, tačiau buvau kantrus, palaukiau.
- Labai patraukli Liverno sala. Nedaug įkyrių turistų, egzotiška gamta ir puikus aptarnavimas.
Šviesiaplaukė padavė man krūvelę reklaminių bukletų. Nuotraukose ta siūloma vieta  atrodė visiškai atitinkanti mano įgeidžius. Pavartęs ir supratęs, kad tai yra, ko pageidauju, pasiteiravau:
- Ar atsirastų du laisvi kelialapiai?
Ji nuramino:
- Dar yra trys laisvos vietos.
Kaina man pasirodė visiškai prie širdies, nors brošiūra skelbė, kad vietovė yra toli nuo bet kokio civilizuoto taško. Pamaniau, kad saloje galėsiu visiškai pamiršti įgrisusį darbą ir atsigauti.
Netrukus užsakiau porą kelialapių: vieną sau, kitą - žmonai. Pamaniau, kad ji mielai priims mano pasiūlymą.
Man išeinant iš minėtos įstaigos, maloningoji ponia sučiulbėjo:
- Nepamirškite, kad išvykstame penktadienį. Autobusas lauks čia.- į aerouostą nuvešime nemokamai.
Patikėjau. Grįžęs prie kavinukės, sėdau į savo nudrengtą mašinikę. Dabar skubėjau kuo greičiau į namus. Ten laukė žmona, kuriai  ką tik paskambinau...

Mintimis vėl sugrįžau į dvokiančią patalpą ir šią mėginau susieti su poilsine kelione. Tačiau jokių sąsajų kol kas neaptikau. Vis dėlto maniau, kad atmintis mane apgavo. Čia atsakymų nebuvo. Vis dėlto vėl kreipiausi į du pensininkus, kurie sėdėjo apatiški tiesiog ant nešvarių plytelėmis klotų grindų.
- Kaip čia atsidūriau?
Vienas pagaliau prašneko:
-Visus atvežė poilsiauti.
-Jūs čia seniai?
Tas pats žmogus prisistatė:
-Aš Rotas, o papuoliau čion prieš dvi savaites. Vis dar poilsiauju...
Seniokui netrūko ironijos. Sprendžiant iš aprangos, žmogui teko daug ką patirti. Atrodo, jam atostogos nepasitaikė geros.
- Vadink mane Ronaldu, - ištariau jam, - jei tai svarbu.
Žmogelis mandagiai linktelėjo, o paskui papasakojo:
- Atmink, čia visus pakliuvusius nuolat persekioja, kankina ir dažniausiai su nepaklusniais susidoroja.
- Kas? Kelionių agentūra?
- Nežinau... gal kiti.
Antras seniokas netikėtai įsiterpė:
- Ne jie. Jie kažkokie kiti. Daugiaveidžiai.
Iš pradžių pamaniau, kad žmogelis prabilo metaforom. Kas, anot jo, tie daugiaveidžiai, visiškai neįsivaizdavau.
- Norėjau sužinoti kodėl iš čia neišeinate. Juk toj skylėj šitaip dvokia.
Tiesa, po truputėlį ėmiau apsiprasti su ta nosį riečiančia smarve, bet visgi toks oras vis dar kėlė šleikštulį. Bet patalpa, kuri per vidurį buvo perskirta  dekoratyvine raudonų plytų pertvara, tikrai nepriminė jaukaus viešbučio numerį. Čia sėdėti tikrai nesiruošiau.
- Jūs iš čia neišeisit be Jų leidimo. Turite laukti Jo vizito.
Atsakymas man nesuteikė optimizmo. Situacija priminė psichiatrijos ligoninę, kur viskas priklauso nuo daktarų ir sanitarų  malonės.
- Čia gi ne kalėjimas... manyčiau, - suveblenau ir pats nelabai patikėjau savo žodžiais.
- Šita vieta kur kas blogesnė už bet kurį valstijos kalėjimą, - paneigė Rotas. - Aš žinau kas yra valstybinė kaliūzė, nes ten tris metus pratrūnijau. O čia labiau panašu į nacių konclagerį. Nagi, pamėgink iš čia ištrūkti.
- Pamėgink, - porino jam antrasis, kuris net savo vardo man nepasakė. Jį sužinojau vėliau, kai seniokas prašėsi pagalbos. Tačiau neužbėgdamas įvykiams už akių papasakosiu kas įvyko paskui.