Aš plaukioju su judančiais į blyksnį,
Kertu skaudžiau už žodį pasakytą,
Su manimi ir liūdna bus, ir linksma –
Aš panaši į žemės kietį skystą.

Į protą įsiderinus kaip sraigė
Prie kevalo suvyto į smailumą –
Uola mane pirmykščiai žmonės raikė
Į akmenį ir meldėsi suglumę.

Paskui dailėjau aš kaip mažas veršis,
Įgavęs kojų bėgantį stiprumą –
Ir kaip vulkanas saulėn įsiveržęs,
Aš iškilau virš žemės ir virš rūmų.

Į liniją lankstytą pasivertęs,
Aš kopijuoju gyvo jausmo esmę –
Ir žvilgsniais pamylėtas jau ne kartą,
Gerai žinau, tarp jų nepasimesiu.

Aš sugebu įaudrinti ir kurti
Naujus jausmus ir potraukius visokius,
Ir ima jau mane kaip brangų turtą,
Kai skiriasi ir kai jaunystėj tuokias.

Sustoja prie manęs išminčiai gudrūs
Ir stovi išsižioję ir sutrikę –
Vis seikėja tas linijas lyg grūdus
Ir kraunasi į savo jausmo briką.

Esu žmogaus širdy seniai užgimęs,
Iš tos širdies skeliu aš gėrio daigą –
Žmogaus jausmų svaiginantis degimas
Many ir su manim nebesibaigia.