Tai buvo taip seniai, ir kartu, rodos, tik vakar. Praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, bet visus įvykius regiu taip aiškiai, lyg viskas būtų įvykę tik vakar. Daugiau kaip trisdešimt metų tuos vaizdus išsaugojo akys. Daugiau kaip trisdešimt metų tuos žodžius - tokius nereikšmingus, bet man tokius mielus ir brangius - išsaugojo ausys. Ir nederamus mano išsišokimus daugiau kaip trisdešimt metų išsaugojo mano atmintis.
   Apie tris šimtus metrų kelio atkarpą į mokyklą kartais eidavome drauge. Nereikėdavo žodžių, užtekdavo pasisveikinimo ir man būdavo smagu visą dieną. Užtekdavo vieno tavo žvilgsnio ir aš laiminga būdavau visą sąvaitę. Per pamokas aš nemačiau mokytojų, o tik tavo nugarą, negirdėjau nieko daugiau, išskyrus tavo tylų atsakinėjimą ir pergyvendavau, jei gaudavai ketvertą. Laimei, tu dažniausiai gaudavai penketus.
   Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, metai. Aš gyvenau tavim. Man buvo gera tave matyti, girdėti, žinoti, kad tu sveikas, laimingas, kad tau sekasi. Tu išsiskyrei iš visos klasės savo ypatingu tylumu, mandagumu, paslaugumu. Nelakstei mokyklos koridoriais ir netampei mergaičių už kasų. Nesikeikei ir nešūkavai, įrodinėdamas, koks tu kietas. Tu ir taip buvai kietas. Nė vienas padauža nedrįso iš tavęs tyčiotis. Tu vienintelis iš klasės neturėjai pravardės...tu...tu... Galėčiau vardyti ir vardyti tavo dorybes, o nors vieno blogo tavo darbo negaliu prisiminti. Ko nepasakysi apie mane. Dvejetų turėjau apsčiai, nors galėjau neturėti. Ne kartą stovėjau kampe ir net buvau išvaryta iš klasės.
   O kiek šviesių vasaros naktų praleidau be miego, svajodama apie tave. Svajose mudu keliaudavome ieškoti lobio ir būtinai jį rasdavome. Arba skubėdavome gelbėti nelaimės ištiktųjų. Ir nė karto mums nenutiko nieko blogo. Išgelbėtieji mums dėkodavo ir greit pasveikdavo. Mudu būdavom be galo laimingi. Kiek vėliau mudu lankėmės visose gegužinėse, visuose kaimo susibūrimuose, visuose apylinkės renginiuose. Ir niekur nebuvo mums lygių. Mes buvome pirmiausieji, šauniausieji. Bet taip buvo tik svajonėse. Mano svajonėse. Realybėje to negalėjo būti, nes aš buvau per daug drovi, kad galėčiau išdrįsti nueiti į mokyklos šokių vakarėlį, o tuo labiau į kaimo gegužinę. Tokiais vakarais įsivaizduodavau besilinksminančius klasės draugus ir ašaros pačios nesuvaldomai pabirdavo iš akių.
   Neturėjau jokios draugės, kuriai būtų įdomu su manim, o man su ja, tad tik svajose aš sukausi su tavim valso svaiguly. Besvajojant atėjo ir abitūros egzaminai, išleistuvės. Ir per išleistuves neišdrįsau sušokti savo pirmojo šokio. Bijojau pasirodyti nemokša. Todėl ir namo greit išbėgau. Išbėgau skaudama širdimi, nes nesipildė mano svajonės: - svajodavau, kad tu mane pakvieti, mes šokame ir kalbamės, kalbamės, žiūrėdami vienas kitam į akis... Tu nepriėjai, nepažvelgei į mane, bet ir su kitom mergaitėm nešokai. Stovėjai vienas prie lango ir žvelgei į vasaros nakties tamsą. O kai priėjau prie tavęs ir pasakiau, kad jau eisiu namo, tu paspaudei man ranką ir palinkėjai surasti savo kelią. Taip norėjau sušukti, kad labai noriu, kad ir tavo kelias eitų  šalia manojo. Neišdrįsau. Mintyse tave pabučiavau ir skubiai nuėjau, kad nepamatytum mano ašarų.
   Daugiau, kaip trisdešimt metų praėjo nuo to vakaro, o aš tebejaučiu tavo rankų šilumą, užuodžiu tavo kvapą, matau tavo akis, girdžiu tavo švelnų balsą: \"linkiu tau surasti savo kelią...\" Ar suradau? Ne, dar nesuradau. Kada man buvo atverti vartai į platų gyvenimo vieškelį, aš ryžtingai pasukau siauru šuntakiu.
   Po metų ar daugiau aš sužinojau, kad tu stojai į lakūnų mokyklą, deja, nesėkmingai, bet po karinės tarnybos bandysi dar kartą. Nuo tada aš stengiausi nebesvajoti apie tave. Norėjau pamiršti, visiškai išbraukti. Deja, atmintis ne sąsiuvinis, kurį gali sudeginti, ji nepavaldi mūsų norams. Kartą siaučiant gruodžio pūgoms gavau tavo laišką. Rašei, kad mokaisi karininku, nors norėjai būt lakūnu, klausinėjai apie mane. Perskaičiusi tavo laišką visą savaitę neradau sau vietos. Ir džiaugiausi ir liūdėjau. Po skausmingų svarstymų pagaliau priėmiau sprendimą: mums nepakeliui. Aš tik paprasta darbininkė, o tu būsimasis karininkas! Aš neverta tavęs. Ne tokios gyvenimo draugės tau reikia. Drebančia ranka tau parašiau: \"aš ištekėjusi\". Ir išsiunčiau. Po keleto savaičių sutikau klasiokę, kuri pasakė, kad buvo sutikusi tave. Tu klausinėjai apie mane. Išsigandau. Ką tu pagalvosi, sužinojęs, kad melavau? Tą pačią dieną vienam iš savo gerbėjų pasakiau \"taip\". Nemylėjau, tuo labiau nenorėjau tekėti, bet labiau už viską nenorėjau likti melage tavo akyse.
   Bėgo metai. Gimė sūnus. Išsiskyriau. Pradėjau vėl mokytis. Vėl svajojau apie tave ilgomis nemigo naktimis. Kur tu? Kaip gyveni? Bėgo laikas. Gavau pakvietimą į klasės susitikimą po dvidešimties metų. Ten pamačiau tave. Tu, kaip ir anksčiau, buvai tylus, mandagus, paslaugus. Visai toks pat, kaip mokykloje. Negalėjau nuo tavęs atplėšti akių. Ir tu atkreipei į mane dėmesį. Gal net per daug.
   Vėl gyvenau svajonėmis apie tave. Jaučiau tavo rankų šilumą, tavo akių glostantį žvilgsnį, girdėjau tavo balsą. Dabar žinojau kur tu gyveni, dirbi. Žinojau, kad turi šaunią žmoną, ir dar šaunesnę dukrą. džiaugiausi, kad tau sekasi ir kartu man pačiai buvo smagu. Nuo tada tu mane lankydavai ne tik svajose, bet ir sapnuose. Mes vėl eidavome tų trijų šimtų  metrų kelią į mokyklą kartu. Vėl per pamokas matydavau tavo nugarą... Man būdavo taip gera, kad po tokio sapno visai savaitei užtekdavo geros nuotaikos.
   Prabėgo dar dešimt metų. Pabalo mūsų plaukai, veiduose gyvenimas paliko gilias savo arimų vagas. Dar kartą visi klasiokai susibėgom vienas į kitą pasižiūrėti. Ir vėl iš viso nemažo mūsų būrio aš mačiau tik tave vieną. Praėjo prabėgo dvi linksmybių dienos. Išsiskirstėm kas sau. Mano fotoaparate šį kartą buvo užfiksuota neįkainojama akimirkos brangenybė. Aš ir tu. Kartu. Mudu kartu. Visą likusį gyvenimą mudu būsime kartu. Mano išsvajota, išsapnuota meilė dabar visada kartu su manimi.
   Retsykiais išsiimu iš stalčiaus nuotrauką ir kas kartą vėl ir vėl įsitikinu: mano svajonė išsipildė - mudu kartu amžinai. Man taip gera, kad pamirštu visus savo gyvenimo vargus.