Tai buvo taip seniai, ir kartu, rodos, tik vakar. Praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, bet visus įvykius regiu taip aiškiai, lyg viskas būtų įvykę tik vakar. Daugiau kaip trisdešimt metų tuos vaizdus išsaugojo akys. Daugiau kaip trisdešimt metų tuos žodžius - tokius nereikšmingus, bet man tokius mielus ir brangius - išsaugojo ausys. Ir nederamus mano išsišokimus daugiau kaip trisdešimt metų išsaugojo mano atmintis.
Apie tris šimtus metrų kelio atkarpą į mokyklą kartais eidavome drauge. Nereikėdavo žodžių, užtekdavo pasisveikinimo ir man būdavo smagu visą dieną. Užtekdavo vieno tavo žvilgsnio ir aš laiminga būdavau visą sąvaitę. Per pamokas aš nemačiau mokytojų, o tik tavo nugarą, negirdėjau nieko daugiau, išskyrus tavo tylų atsakinėjimą ir pergyvendavau, jei gaudavai ketvertą. Laimei, tu dažniausiai gaudavai penketus.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, metai. Aš gyvenau tavim. Man buvo gera tave matyti, girdėti, žinoti, kad tu sveikas, laimingas, kad tau sekasi. Tu išsiskyrei iš visos klasės savo ypatingu tylumu, mandagumu, paslaugumu. Nelakstei mokyklos koridoriais ir netampei mergaičių už kasų. Nesikeikei ir nešūkavai, įrodinėdamas, koks tu kietas. Tu ir taip buvai kietas. Nė vienas padauža nedrįso iš tavęs tyčiotis. Tu vienintelis iš klasės neturėjai pravardės...tu...tu... Galėčiau vardyti ir vardyti tavo dorybes, o nors vieno blogo tavo darbo negaliu prisiminti. Ko nepasakysi apie mane. Dvejetų turėjau apsčiai, nors galėjau neturėti. Ne kartą stovėjau kampe ir net buvau išvaryta iš klasės.
O kiek šviesių vasaros naktų praleidau be miego, svajodama apie tave. Svajose mudu keliaudavome ieškoti lobio ir būtinai jį rasdavome. Arba skubėdavome gelbėti nelaimės ištiktųjų. Ir nė karto mums nenutiko nieko blogo. Išgelbėtieji mums dėkodavo ir greit pasveikdavo. Mudu būdavom be galo laimingi. Kiek vėliau mudu lankėmės visose gegužinėse, visuose kaimo susibūrimuose, visuose apylinkės renginiuose. Ir niekur nebuvo mums lygių. Mes buvome pirmiausieji, šauniausieji. Bet taip buvo tik svajonėse. Mano svajonėse. Realybėje to negalėjo būti, nes aš buvau per daug drovi, kad galėčiau išdrįsti nueiti į mokyklos šokių vakarėlį, o tuo labiau į kaimo gegužinę. Tokiais vakarais įsivaizduodavau besilinksminančius klasės draugus ir ašaros pačios nesuvaldomai pabirdavo iš akių.
Neturėjau jokios draugės, kuriai būtų įdomu su manim, o man su ja, tad tik svajose aš sukausi su tavim valso svaiguly. Besvajojant atėjo ir abitūros egzaminai, išleistuvės. Ir per išleistuves neišdrįsau sušokti savo pirmojo šokio. Bijojau pasirodyti nemokša. Todėl ir namo greit išbėgau. Išbėgau skaudama širdimi, nes nesipildė mano svajonės: - svajodavau, kad tu mane pakvieti, mes šokame ir kalbamės, kalbamės, žiūrėdami vienas kitam į akis... Tu nepriėjai, nepažvelgei į mane, bet ir su kitom mergaitėm nešokai. Stovėjai vienas prie lango ir žvelgei į vasaros nakties tamsą. O kai priėjau prie tavęs ir pasakiau, kad jau eisiu namo, tu paspaudei man ranką ir palinkėjai surasti savo kelią. Taip norėjau sušukti, kad labai noriu, kad ir tavo kelias eitų šalia manojo. Neišdrįsau. Mintyse tave pabučiavau ir skubiai nuėjau, kad nepamatytum mano ašarų.
Daugiau, kaip trisdešimt metų praėjo nuo to vakaro, o aš tebejaučiu tavo rankų šilumą, užuodžiu tavo kvapą, matau tavo akis, girdžiu tavo švelnų balsą: \"linkiu tau surasti savo kelią...\" Ar suradau? Ne, dar nesuradau. Kada man buvo atverti vartai į platų gyvenimo vieškelį, aš ryžtingai pasukau siauru šuntakiu.
Po metų ar daugiau aš sužinojau, kad tu stojai į lakūnų mokyklą, deja, nesėkmingai, bet po karinės tarnybos bandysi dar kartą. Nuo tada aš stengiausi nebesvajoti apie tave. Norėjau pamiršti, visiškai išbraukti. Deja, atmintis ne sąsiuvinis, kurį gali sudeginti, ji nepavaldi mūsų norams. Kartą siaučiant gruodžio pūgoms gavau tavo laišką. Rašei, kad mokaisi karininku, nors norėjai būt lakūnu, klausinėjai apie mane. Perskaičiusi tavo laišką visą savaitę neradau sau vietos. Ir džiaugiausi ir liūdėjau. Po skausmingų svarstymų pagaliau priėmiau sprendimą: mums nepakeliui. Aš tik paprasta darbininkė, o tu būsimasis karininkas! Aš neverta tavęs. Ne tokios gyvenimo draugės tau reikia. Drebančia ranka tau parašiau: \"aš ištekėjusi\". Ir išsiunčiau. Po keleto savaičių sutikau klasiokę, kuri pasakė, kad buvo sutikusi tave. Tu klausinėjai apie mane. Išsigandau. Ką tu pagalvosi, sužinojęs, kad melavau? Tą pačią dieną vienam iš savo gerbėjų pasakiau \"taip\". Nemylėjau, tuo labiau nenorėjau tekėti, bet labiau už viską nenorėjau likti melage tavo akyse.
Bėgo metai. Gimė sūnus. Išsiskyriau. Pradėjau vėl mokytis. Vėl svajojau apie tave ilgomis nemigo naktimis. Kur tu? Kaip gyveni? Bėgo laikas. Gavau pakvietimą į klasės susitikimą po dvidešimties metų. Ten pamačiau tave. Tu, kaip ir anksčiau, buvai tylus, mandagus, paslaugus. Visai toks pat, kaip mokykloje. Negalėjau nuo tavęs atplėšti akių. Ir tu atkreipei į mane dėmesį. Gal net per daug.
Vėl gyvenau svajonėmis apie tave. Jaučiau tavo rankų šilumą, tavo akių glostantį žvilgsnį, girdėjau tavo balsą. Dabar žinojau kur tu gyveni, dirbi. Žinojau, kad turi šaunią žmoną, ir dar šaunesnę dukrą. džiaugiausi, kad tau sekasi ir kartu man pačiai buvo smagu. Nuo tada tu mane lankydavai ne tik svajose, bet ir sapnuose. Mes vėl eidavome tų trijų šimtų metrų kelią į mokyklą kartu. Vėl per pamokas matydavau tavo nugarą... Man būdavo taip gera, kad po tokio sapno visai savaitei užtekdavo geros nuotaikos.
Prabėgo dar dešimt metų. Pabalo mūsų plaukai, veiduose gyvenimas paliko gilias savo arimų vagas. Dar kartą visi klasiokai susibėgom vienas į kitą pasižiūrėti. Ir vėl iš viso nemažo mūsų būrio aš mačiau tik tave vieną. Praėjo prabėgo dvi linksmybių dienos. Išsiskirstėm kas sau. Mano fotoaparate šį kartą buvo užfiksuota neįkainojama akimirkos brangenybė. Aš ir tu. Kartu. Mudu kartu. Visą likusį gyvenimą mudu būsime kartu. Mano išsvajota, išsapnuota meilė dabar visada kartu su manimi.
Retsykiais išsiimu iš stalčiaus nuotrauką ir kas kartą vėl ir vėl įsitikinu: mano svajonė išsipildė - mudu kartu amžinai. Man taip gera, kad pamirštu visus savo gyvenimo vargus.
barbė
2010-03-30 16:29:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): barbė
Sukurta: 2010-03-31 10:49:27
Ačiū. Tikriausiai tai laiškas. Sutinku. O kodėl \"tokio amžiaus moteris\" negali mąstyti savo anūkų žodžiais? Beje tai tikra istorija. Kai pagaliau jinai gali pasidžiaugti nuotrauka, tai kodėl jai su ta nuotrauka nepasikalbėjus? Juk kalbasi žmonės su mirusiais artimaisiais prie jų kapų kauburėlių, o čia nuotrauka...
Labai dėkoju už nurodytas klaidas.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-30 22:03:18
Nesikartosiu, nes visas pastabas pareiškė abu auksčiau komentavę Autoriai. Keliu kūrinį į literatūrinius laiškus
Anonimas
Sukurta: 2010-03-30 20:58:27
Labai daug stiliaus klaidelių. Reikėtų pasistengti, kad jų būtų kiek įmanoma mažiau ( idealiausia- jų nebuvimas).
Tai tikrai nėra apsakymas. Bet džiugina, kad nepriskyrėte šio kūrinio dramai:)
Skaitant taip pat kilo klausimas: ar tokio amžiaus moteris šitaip kalbėtų? Manau, beeik esu įsitikinusi, kad ne. Rašant tokiomis temomis reikėtų būti arba pačiam tai patyrus, arba labai įdėmiai stebėti aplinką, tokias situacijas patyrusius žmones. Jų elgiasi, jų kalbas. Ir be abejo, visą kūrinio idėją pateikti kitaip, nei tai darė ne vienas rašantis. O tikrai įmanoma, net ir tokiomis, kartais banaliai atrodančiomis, temomis. Kalbėti savaip ir patraukliai. Tikiu, kad kada nors to sulauksime iš Jūsų. Sėkmės tobulėjant.:)
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-30 20:17:46
\"Tai buvo taip seniai, ir kartu, rodos, tik vakar.\" - pirmas kablelis nereikalingas;
\"Tai buvo taip seniai, ir kartu, rodos, tik vakar. Praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, bet visus įvykius regiu taip aiškiai, lyg viskas būtų įvykę tik vakar. \" - vakar vakar. Kam kartotis?
Pirmoje pastraipoje tas skaičius (trisdešimt) kartojamas tikrai per dažnai. Manau, pakanka paminėti kartą ir skaitytojas tai įsimena;
\" Apie tris šimtus metrų kelio atkarpą į mokyklą kartais eidavome drauge.\" - trijų šimtų metrų;
\"...ir pergyvendavau, jei gaudavai ketvertą.\" - manau, pergyventi reiškia ką kitą. Prasme, kurią turėjot omeny, jis vartojamas šnekamojoje kalboje;
\"Nesikeikei ir nešūkavai, įrodinėdamas, koks tu kietas. \" - kietas? Čia šnekamoji kalba netinka. Arba imkit į kabutes;
\"...į mokyklos šokių vakarėlį, o tuo labiau į kaimo gegužinę. \" - ar tik nepainiojat laikotarpių? Kažkaip neskamba čia ta gegužinė;
\"...mano svajonės: - svajodavau, kad tu...\" - brūkšnio čia tikrai nereikia;
\"...švelnų balsą: \"linkiu tau ...\" - reikia pradėti iš didžiosios po dvitaškio;
\" Kada man buvo atverti vartai..\" - Kai, o ne kada;
\" Dabar žinojau kur tu gyveni,\" - kablelis prieš šalutinį sakinį;
\"...šaunią žmoną, ir dar šaunesnę dukrą\" - kablelis nereikalingas.
Perskaičiau ir pagalvojau: kas iš tokio teksto? Nepykit, bet čia ne apsakymas. Galbūt dėčiau į literatūrinį laišką. Bandėt kalbėti garbaus amžiaus moters vardu, bet kažkaip sunkiai gavosi. Nemanau, kad kuri penkiasdešimtmetė sakytų \"koks tu kietas.\" Tiesiog nelaimingos mokyklinės meilės istorija. Na, gražu, kai tai būna įvilkta į ką nors. Išplėtota istorija su vingiais, siužetu, sudominanti, traukiant. Dabar gi - tiesiog neišsiųstas laiškas įsivaizduojamam mylimajam. Taip, įsivaizduojamam, nes ji tikrojo jo taip ir nepažinojo: kas iš to matymo ir žvilgsnių. Ir tas drovumas manęs neįtikino.
Rašykite apie tai, ką pati patiriate, ką išjaučiate, ką tikrai žinote. Ši tema tiesiog jau išsemta ir nereikėtų ja rašyti, jeigu neturite idėjos, kaip kitaip, įdomiai, ją pateikti.
Sėkmės.