Šiandien kaip ir kėkvieną eilinę dieną lauke, už lango, lyja. Saulė pasirodo vis rečiau. Nenuostabu, juk pavasaris su savo lietumi sugrįžo į žemę. Tiek laukėm pavasario, o jis vis pralaimėdavo žiemai. Bet pagaliau nurungė baltąją ir išvijo.  Kaip galėtume apibūdinti lietų? Gal kaip vandenį bėganti iš dangaus? Smegenys mums duotos su daugiau vingių ir raukšlių ne tam, kad jas švaistytume. Tad susimąstykime. Juk lietus ne vien vanduo. Lietus gali būti šiltas ir šaltas.  Gali būti šiurkštus ir švelnus. Kartais su savimi atsiveda ne tik nuostabią dangaus juostą – vaivorykštę, bet ir suirzusį graustinį su žaibu.
Lietus atgaivina išsekusius augalus laukuose, pagirdo upių, bei ežerų vandenis.. Ar kadanors pagalvojote? Jei imtų staiga ir niekada daugiau šioje žemįje nebelytų, kas atsitiktų su visa augmenija? Apie tokius dalykus geriau neverta pagalvoti, bet susimąstyti verta.  Metams einant, mes savo motulę Žemę vis labiau nuodijame. Didžiosios pasaulio kompanijos savo teršalus verčia į jūras, kasa po žeme. Jiems niekada matyt nešovė galvą tokia mintis, kad vanduo iš dangaus patekęs į žemę kada nors vėl sugrįžta į dangų atgal. Taigi visi teršalai anksčiau ar vėliau lyja ant mūsų. Gal ir dabar neseniai iškritęs lietus buvo koks nors stiprių chemikalų mišinys.  Mieli, skaitytojai, nors mes susimąstykime ar verta nuodyti pačius save?