Nusipirkau guminius batus. Apsiaunu juos ir pradedu žingsniuoti keliu, aukštai
iškėlusi galvą. Jaučiu, kaip maži lašiukai krenta ant veido, nuplaudami dalį manęs.
Staiga padus pradeda kutenti nerimas. Norėdama jam atsilyginti, šokteliu į pirmą
pasitaikiusią balą kelkrašty. Sustingstu. Ne, ne, mane kažkas sustingdo ir nepaleidžia.
Prisimenu, kaip vakar lijo. Lyja ir dabar. Nuleidžiu galvą ir įsispoksau į vandenį,
apsėmusį guminius.
                                      Stebukle mano! Iš dangaus krentantys lašai tykšta į
                                      vandenyną po manimi, o juose tyvuliuojančios jūros
                                      supa laivų deniuose bejėgius žmones, kurie lelioja
                                      ir kalba maldas aukščiausiajam.
Nepajaučiu, kaip atsisėdu į tą jūrų vandenyną, ir rieškučiomis pradedu semti
skęstančiuosius. Jie rėkia, rankomis dangstosi veidus. Jaučiu, kaip mano delnuose
jų baimė bėga pro kraštus, bet vis viena semiu, vildamasi, kad bent vienas įsikibs
ir liks gyvas. Veltui. Vanduo išteka iš stipriai suspaustų pirštų ir lelionės nuskęsta
kartu su viltimis, deniais ir gyvenimais. Pasižiūriu į vandenyną.
                                      Pora moteriškaičių, iškiliomis sukniomis, įsikibusios į
                                      savo brangiausius, šauksmais bando vėtrą tramdyti.
                                      Vandens debesys niaukiasi ir bangos didėja. Tolėliau
                                      skęsta milžiniškas laivas, baltomis burėmis. Išsiplečia
                                      baimingos tikinčiųjų akys, o lūpos tylomis šnibžda
                                      nesuprantamos kalbos žodžius.
Guliu vandenyne. Jaučiu kaip jūros susigeria man į plaukus, odą, drabužius. Apsemtos
ausys girdi jūreivių šūksnius, o akys stebi pilkėjantį dangų. Guliu ir negaliu pajudėti.
Į mane taškosi jūros, liejasi vandenynai, paversdami kūną išsigelbėjimo plaustu
skęstantiems. Kvėpuoju.
                                        Šlapios rankos kabinasi į lynus ir neleidžia
                                        pasiduoti. Ramina save moteriškės, sako, audra
                                        greitai baigsis, išsigelbėjimą visos juslės apčiuopia.
                                        Ir tikėjimas sūkuriais kyla į dangų.
Užmerkiu akis. Plaučius palengva užpildo vėsuma, jūros ir vandenynas. Kvėpuoju jais.
Girdžiu paskutinius šūksnius. Išsigelbėjo. Audra baigėsi.