Iš lėto akmenėlis rieda,
Sunkus, pavargęs, bet su šypsena savy.
Beriedant jis didėja, nes po vieną bėdą,
Prilipdo prie savęs naujam griovy.

Griovių daugėja. Akmenėlis rieda.
Kur šypsena išblėso? Paslaptis...
Ir purvina žolės sermėga
Užklojo liūdnojo akmens akis.

Jau didelis akmuo, vis rieda...
Lėčiau, sunkiau, bet iriasi pirmyn.
Grioviai platėja. Vis didesnę bėdą
Prilipdo akmenėliui užantin.

Iš lėto akmenėlis rieda
Senoj krūtinėj per griovius...
Kai poilsiui suras sau vietą,
Nustos riedėti, mirs žmogus.