Visiškai nežinodama apie ką kalba Astas, nesuprasdama jo žodžių prasmės, netikėtai Inga pajuto, kokie baisūs šio žmogaus užmojai, kokie tvirti jo įsitikinimai ir koks nepalaužiamas jo būdas. Žmogus-kalnas, kurio nenugalėjo net žiaurus likimas.
Astas pastebėjo tą šiurpą varantį įspūdį, kurį merginai sukėlė jo atvirumas. Tačiau būtent dabar jis atvėrė Ingai savo tikrąją sielą. Net pamiršus dalį praeities, pamiršus Ingridą, svajonės apie kerštą Asto neapleido nuo pat pirmosios tų lemtingų įvykių dienos. Jis neabejojo, kad triumfo akimirka ateis dar negreit, labai negreit, bet šis sunkus gyvenimas stovykloje Astui išties buvo malonus, nes čia gaunamos pamokos iš jo kūrė nenugalimą monstrą. Jis jau žinojo, kad vieną dieną apmokymai baigsis ir tada teks stoti į tikrą kovą. Su kažkuo... Tačiau kas taps priešu, buvo nesvarbu. Astas troško kovos – pavojingos ir nešančios mirtį, bet leidžiančios džiaugtis pergalės laurais ir išsaugota gyvybe. Jis troško žudyti ir šios mintys visai nebebaugino. Pastaruoju metu Asto ausyse be paliovos skambėjo visą laiką su jais dirbančio psichologo žodžiai:
– Kartą peržengęs ribą ir nužudęs, žmogus pajunta potraukį, todėl gali lengvai žudyti nebesustodamas. Jis tampa žudymo mašina ir jei jos nesustabdysi, jei suteiksi jai pagreitį, jei stumtelsi į priekį ir padėsi įsisukti – ji įsivažiuos ir jau niekada nebesustos. Tokio žmogaus galimybės neribotos, nes jis tampa vienu iš tų, kurie sprendžia žmonijos likimą. Mums reikalingi bebaimiai kariai ir jūs tapsite tokiais; jūs spręsite kas vertas gyventi, o kam metas palikti šį pasaulį. Į jūsų širdis ateis Alachas, kuris reikiamu momentu padės apsispręsti. Jūs turite melstis ir sunkią akimirką Alachas jūsų nepaliks. Kiekviena teisingai pasirinkta mirtis, tai tik dar vienas žingsnis į palaimintąjį Džanną1.
Ne, Astas tebegalėjo nusispjaut į Alachą, jam visai nesinorėjo patekti į palaimintąjį Džanną, tačiau jį neapsakomai viliojo audringos rizikos romantika ir kraujo troškulys. Dieną ir naktį jiems kalė į galvas, kad šiame pasaulyje jų misija žudyti – žudyti visus, žudyti priešus, kuriais galėjo tapti net tėvas su motina; juos mokė žudant susidoroti su visomis kliūtimis. Jiems aiškino, kad priešas, tai ne vien tas, kuris su ginklu rankoje gali slėptis apkase. Priešu gali tapti net sukriošęs senis, gražuolė moteris ar čiulptuką čiulpiąs vaikas. Visi!
– Priešu gimstama ir jį galima sunaikinti lopšyje. – Šie teiginiai, atrodą nepaneigiamais, smigo į suaugusių mokinukų smegenis naudojant kažkokią ypatingą psichologinio įteigimo metodiką ar netgi keistą hipnozę. – Gavęs įsakymą, tu neturi teisės sustoti išvydęs nėščia moterį, nes ji pagimdys netikėlį priešą. Gavęs įsakymą, privalai ir gali sunaikinti naujagimį, nes iš jo išaugs netikėlis priešas. Gavęs įsakymą, privalai nužudyti ant patalo gulintį senį, nes jis pasidalins patirtimi su netikėliu priešu. Tu esi Alacho karys ir privalai beatodairiškai vykdyti jo įsakymus, nes aplinkui pilna netikėlių priešų. Alachas visuomet lydi savo sūnus: ir danguj, ir žemėj. Jis laimina einant į mūšį ir sutinka su pergalių fanfarom grįžtančiuosius.
Ir taip toliau, ir taip be galo – kiekvienam žingsnį, prieš kiekvieną veiksmą – einant vakare miegoti ir anksti ryte saulei tekant keliantis. Alachas visagalis ir jis nepalieka, neišsižada savo sūnų, siųstų kovoti už jo mokymą. Alachas didis, Alachas teisus, Alachas gailestingas... Ir taip toliau, ir taip iki sąmonės aptemimo...
Iš šių žmonių, ir be to žiaurių bei negailestingų, kūrė robotus-monstrus, kurie nebežinojo žodžio „pasigailėjimas“, nebesuprato žmogiškumo ir netgi pradėjo tikėti kitu, visiškai jiems svetimu Dievu. Jie suprato tik žodį „MIRTIS“.
Kartą, likęs vienas su instruktoriumi Džonu, Astas jo paklausė:
– Džo, paaiškink, kas bus toliau? Kam mus ruošia?
– Žinai, Asai, – ši pravardė Astui jau suspėjo sėkmingai prigyti ir jis neprieštaravo jai, – aš neturiu teisės atsakyti į tavąjį klausimą, tačiau numanau, kad tu pats supranti – vaikų darželyje auklėtojomis jūs tikrai nedirbsite. Jūsų laukia labai pavojingi darbai, tačiau tu, Asai, jau dabar tam puikiai pasiruošęs. Tos pamokos, kurias čia įgyji, pravers visą gyvenimą ir suteiks daugybę privilegijų, norint išlikti žmogumi ir užsidirbant pragyvenimui...
– Arba kulką į kaktą, šaltą kapą be kryžiaus ir garbę be atminimo... – persipildę ironija, Asto žodžiai neleido Džonui tęsti. – Džo, tu tai pamiršai paminėti.
– Taip, tu kaip paprastai teisus, – Džonas nesiryžo neigti tiesos. – Kažkuria prasme, – vis tik pasitaisė jis. – Šiame darbe kontaktas su mirtimi labai artimas. Tačiau tu dar nežinai koks saldus tas rizikos jausmas ir kaip jis keičia gyvenimo sampratą. Rizika, tai stiprus narkotikas prie kurio greit priprantama ir nebegalima be jo gyventi, nes siela ima kęsti lygiai taip pat, kaip kenčia narkomano kūnas negavęs eilinės kvaišalų2 dozės.
– Su kuo mes turėsime kovoti? Kas bus mūsų priešais? – Astas neliko patenkintas ir toliau jam brukama filosofija, bet nesitraukė, ieškojo atsakymų, stengdamasis įteigti, kad jis ir be to pakankamai daug žino. – Tiksliau, prieš ką kovojate jūs? – Astas sumaniai patikslino klausimą. – Kieno ir kokius interesus ginsite liedami mūsų kraują? Džo, Alachas ir tas pusmėnulis, pakabintas virš jūsų mečetės, svetimas ir nepriimtinas ne vien man. Mes krikščionys, o jūs... Džo, aš niekada neskaičiau knygų, net vaikystėje pasakų, nejaugi manai, kad imsiu skaityti jūsų šventąjį Koraną? Absurdas kartais skamba kvailai ir gali virsti psichiškai nesveiko žmogaus svaičiojimais.
– Galbūt... – Ir vėl Džonas nebandė neigti savo mokinio tezių. – Tik argi būtina melstis Alachui, skaityti Koraną ir svajoti apie žydinčius Rojaus sodus kovojant už engiamos tautos laisvę? Nejaugi tik musulmonas yra vertas suprasti aneksijos keliamą siaubą? Nejaugi tik melsdamasis mečetėje, žmogus išvystą neteisybę ir ryžtasi žudyti arba žūti už laisvę ir tikėjimą? – Džonas nutilo, atsisėdo ant žemės ir tarytum nusiraminęs, susikaupęs, vėl prašneko: – Interesai būna skirtingi, Asai, o karas būna niekšingu arba šventu. Priešas būna vertas tavęs, arba tu nevertas jo. Pasaulyje visą laiką vyksta karas, nes kitaip žmonija negali egzistuoti. Žmonėms būtina kovoti už būvį, nes į jį visada kas nors kėsinasi. Milijonus metų niekas nesugebėjo išrasti kažką naujo, kas pakeistų tą saldų užsiėmimą – karą. Milijonus metų žmonės propagavo mirtį... – Tai vėl tebuvo bendros frazės, kurių dėka instruktorius sumaniai išsisuko nuo visų atsakymų.
Kol kas šito Astas dar neįsisąmonino iki galo, tačiau jiems kasdien buvo teigiama, kad mirtis, tai visai ne kažkas baisaus, o anaiptol, tik Dievo ar Alacho atlygis už visus vargus ir nuopelnus patirtus čia, žemėje. Mirtis, tai tik kažkas aukšto ir švento. Tik miręs žmogus tampa nepriklausomu, o tai yra ta aukščiausia laimės forma.
– Tai, kas vyksta žemėje, yra laikina. – Tai vėl buvo patyrusio psichologo žodžiai. – Žemėje žmogus gyvena tik kaip materija, ir tik miręs, jis gali virsti tobulybe, kuri leidžia pasiekti beribes amžinai gyvenančios dvasios aukštumas. Kūne pasislėpusi dvasia yra nemirtinga, todėl mirties bijo tik kūnas, o protas privalo suvokti šios baimės beprasmybę. Tikras Alacho karys, vykdydamas užduotį, nežino jokių psichologinių barjerų. Todėl jis tampa nenuglimu. Todėl jį sergėja pats Alachas. Bet kokiame kare nelieka vietos sentimentams. Kare nėra brolių ir seserų. Kare nėra tėvų ir motinų. Čia nėra mylimų merginų. Kare yra tik priešai ir savieji. Priešas kurio pasigailėsi, nesusimąstęs suvarys peilį į nugarą, nes bijos tave sutikti antrąsyk. Perskrodęs krūtinę netikėliui, įrodysi savo tvirtybę ir neleisi jam pasijusti silpnu, nepažeminsi jo; užmušęs priešą, tu gelbsti jį nuo nuodėmės, nes neleidi išduoti. Išdavystė, tai mirtis – mirtis netekus savigarbos, mirtis praradus sąžinę, mirtis praradus sielą... Išdavystė, tai mirtis nusigręžus Alachui. – Tai buvo kur kas daugiau, nei nekaltos paskaitos. Tai buvo hipotezės virtę hipnoze, kurios veikė žmones bei darė juos bebaimiais ir nemirtingais. – Mirtis – tai išsigelbėjimas, o mirtis kovos lauke, mūšyje su kitatikiais, mirtis stengiantis juos atvesti į tikrąjį tikėjimą, suteikia galimybę iškart, besąlygiškai patekti į Rojų.
Tiems kurie mąstė, šios paskaitos atrodė pakankamai keistomis, nes apie šventą kovą aiškino psichologas-instruktorius arabas, o jie kaip tik buvo tie netikėliai kitatikiai, kuriuos reikėjo naikinti arba atversti į tikrąjį tikėjimą. Galbūt tokia buvo ta ideologinė kova, apgaulinga ir įtaigi, nes žmogus galų gale patiki tuo kas jam diena iš dienos kalama į galvą. Turbūt būtent dabar juos stengėsi atvesti į tą tikrąjį tikėjimą, kuris žadėjo laimingą amžinybę maloningojo Alacho prieglobstyje. Tačiau niekas nenorėjo susitaikyti su mintimi, jog siūlomas amžinasis gyvenimas Džannoje yra tas pažadėtas paskutinysis šansas, nes tuomet visus būtų tenkinęs paprastų paprasčiausias Rojus.
– O kas tas tikrasis tikėjimas? – pagaliau neiškentęs ir mėgstąs uždavinėti klausimus, paklausė Astas.
– Yra viena tikroji religija – islamas. – Atsakymo jis sulaukė nedelsiant. – Yra vienas Dievas – Alachas ir jo pranašas Mahometas. Yra vienas šventas raštas – Koranas. Tikiuosi, tu supratai?..
– Aš netikiu jokiu Dievu, – net neišklausęs paaiškinimų, pakankamai piktai ir drąsiai atrėžė Astas. – Tame tarpe, aš netikiu ir Alachu. Visa tai tik nesveikos psichikos padarinys. – Jis paniekinamai mostelėjo ranka ir plačiai nusišypsojęs, atsainiai pridūrė: – Aš išdidžiai žingsniuoju į pragarą, aišku, jei toks yra. Mano vieta katile ant laužo, aplink kurį šoks pats Liuciferis. – Astas nebesišypsojo. Dabar jis garsiai kvatojosi, savo panieka ir pašaipa išmušęs iš vėžių net patyrusį psichologą. – Pasaulyje nėra nieko švento, – tęsė Astas, – nes pasaulis seniai nuskendo nuodėmių jūroj. Kodėl manot esą teisesni už kitus? Perdėta savigarba – irgi nuodėmė. Man į tai nusispjaut, tačiau žmonijai nepatinka teisiųjų tiesa.
Psichologas, tuo pat metu atliekąs ir šventiko vaidmenį, kuris privalėjo juos atvesti į tikrąjį tikėjimą, nejuokais sutriko susidūręs su tokiu ateistišku pasisakymu, o Astas, tuo pasinaudojęs, tęsė toliau:
– Nebijok, – jo balsas skambėjo atsainiai ir niekinamai, tačiau teikė vilčių, – aš liesiu savo ir kitų kraują. – Kitiems būrio vyrams tai pasirodė keista, tačiau šiuo metu būtent Astas valdė situaciją ir jo visai neveikė tas psichologinis spaudimas, kurį jų atžvilgiu profesionaliai naudojo instruktoriai. Be abejo, Astas pasikėlė aukščiau už juos ir savosios sielos gelmes galėjo tvarkyti savo nuožiūra. – Aš žudysiu jei to prireiks, jei toks bus įsakymas, tačiau ne už jūsų tiesą, įsitikinimus ar interesus. Žudysiu net ne už pinigus, o tik savo malonumui. Aš išsižadu bet kokio tikėjimo, nes niekada ir niekam nesimeldžiau. Manęs nedomina islamas, man bereikšmis Alachas, aš nemanau kada sutiksiąs Mahometą ir nesiruošiu skaityti kvailo jūsų Korano. Man nusispjaut į bet kokią sušiktą politiką, net jei ant kortos stovi milijonų likimai. Aš visuomet buvau laisvu – laisvu ir mirsiu.
Tai buvo be abejo svarūs ir įtikinami paaiškinimai. Po šio ir dar keleto panašaus pobūdžio pokalbių, bent jau kol kas, Astą paliko ramybėje, ko negalėjai pasakyti apie kitus vyrus. Trims jų būrio vaikinams nepavyko atsilaikyti prieš tikrosios religijos skleidėjų spaudimą ir jie, po visų paruošiamųjų ritualų, praradę krikščionybę, tapo tikrais musulmonais: skaitė Koraną, kartu su kitais stovyklos arabais meldėsi penkiskart per dieną nedidukėje mečetėje ir ruošėsi kažkokiam šventam karui su kitatikiais kurie kėsinasi į islamo garbę. Naujieji islamo kariai užsiėmimuose dalyvavo kartu su visais, tačiau gyveno atskirai. Naujiesiems tikrojo ti-kėjimo skleidėjams buvo leidžiama nutraukti užsiėmimus maldai. Jie nekliudomi vaikščiojo beveik po visą stovyklą-oazę. Tačiau labai aiškiai jautėsi, kaip šie vaikinai tolsta nuo viso būrio bendražygių ir palaipsniui užsisklendžia savyje. Juos tiesiog įtraukė sudėtingos islamo pinklės ir jie darėsi vis labiau ir labiau atsidavę Alachui, kuris jų manymu tapo vienintele išsigelbėjimo pašvaiste. Būtent Alache šie vyrai išvydo savąjį paskutinįjį šansą ir dabar, skaitydami Koraną, meldė pranašą Mahometą parodyti kelią į Džanną – į tą išsvajotą pomirtinio gyvenimo šalį, kurioje žydi sodai ir puotauja išrinktosios sielos.
Astas, kaip ir daugelis vyrų, nesmerkė jų. Kiekvienas turėjo galimybę pasirinkti – likti savimi, ar tapti vienu iš čionykščių, tapti dar vienu musulmonu. Tik ar buvo įmanoma tai padaryti? Ar tai nebuvo tik kvailas formalumas? Musulmonu, juk, kaip ir krikščioniu, privaloma gimti. Kas žino, o Alachas kol kas tylėjo.
Užtat Astas jau tvirtai buvo įsitikinęs, kad jie pateko į tikrut tikrutėlę teroristų mokyklą, apie kokias kažkada jis buvo girdėjęs ar skaitęs laikraštyje. Tik tuomet tai vyko kažkur toli, toli ir labai panėšėjo į netiesą, į filmo kadrus. Dabar gi, tai tapo visiškai realia kasdienybe. Ta-čiau ši kasdienybė jo irgi nešokiravo, negąsdino ir nevertė sekti savo būrio draugų pavyzdžiu. Astas neabejojo, kad Alachas jam tikrai nepadės, lygiai taip pat, kaip nebepadės Dievas. Padėti sau, jis galėjo tik pats. Kelias nesikeitė – keitėsi tik pavadinimai. Jau kurį laiką Astas keliavo nebe į garsųjį Pragarą, o į neseniai atrastą Džachannamą3.

1 al-Džanna – sodas (arab.); islame labiausiai paplitęs Rojaus pavadinimas (aut.).
2 Kvaišalai – narkotikai (liaud.).
3 Džachannamas – vienas iš pagrindinių pragaro pavadinimų islame (aut.).