VI skyrius


Anu spėjo tik surikti, nes jai burną užspaudė orilis. Bet jos riksmo pakako, kad Dranas vikriai pašoktų ant kojų. Jis greitai išsitraukė kardą ir pamosavo padarui prieš nosį. Bet oriliai nebuvo tokie kvaili, kaip atrodė - telekinezės pagalba, kurią gauna visi šių padarų naujagimiai, nes kadaise jie išgelbėjo juodąjį magą Asun, kuris vėliau pradėjo orilius valdyti, ištraukė Dranui iš rankų kardą ir nusviedė tolyn. Vaikinas neturėjo kito pasirinkimo - pašaukė Varaną, kad padėtų. Jis atitapsėjo ir šovė voratinklio giją į orilį. Padaras muistėsi, bandydamas ištrūkti, o Anu pasinaudojo proga ir pasivertė Šyva.
Dranas vėl negalėjo pajudėti nuo deivės grožio kerų... Ji greitai sutvarkė Asun pavaldinį ir priėjusi prie Drano nusišypsojo jam. Vaikinas šiaip ne taip išspaudė kažkokią grimasą, kuri turėjo būti šypsena.
- Kas tau yra... gražuoliuk? - prikimusiu balsu paklausė Šyva. Drano nuomone, ji galėjo būti ne ledo deivė, o meilės ar grožio... - Kas nors ne taip?
- Ne, ne... Viskas gerai... - pagaliau prakalbo jis. - Tik... tu tokia graži... - susigėdęs sumurmėjo vaikinas. Jis pajuto, kaip jo skruostai pamažu kaista.
Deivė pradėjo juoktis. Nuo juoko net ašaros ištryško, bet jos iš kart pavirto ledukais.
- Žinai, tu taip pat esi... gražus, - nusišypsojo Šyva ir pabučiavo jį.
Dranas atrodė, numirs iš džiaugsmo...
- Bet aš neturiu laiko, nes Anu dar nėra tiek išsitreniravus, kad aš galėčiau pasilikti šiame pasaulyje kiek noriu.
Ir išnyko. Vaikinas pajuto kaip ant jo lūpų jau tirpsta ledo krisleliai.
Šį kartą Anu jautėsi geriau, nei aną kartą, bet taip pat jautėsi labai ištroškusi. Išgėrė kone pusę buteliuko. Anu šypsojosi.
- Kaip Šyva? - gudriai nusišypsojo. - Aš viską mačiau iš šono... Tu... Tu atrodei kaip... atleisk, bet kaip tikras kvailelis... Kodėl tu nejudi kai ji atsiranda?
- Tiesiog... Ji tokia graži, kad į nieką nekreipiu dėmesio tik į ją... - tyliai atsakė jis.
Tolesnę kelio dalį jie nesišnekėjo. Anu kūrė visokias strategijas, kaip galima būtų įsmukti į pilį, nes brolis jau buvo jai nupasakojęs kaip atrodo pilis, o Dranas, aišku, galvojo apie Šyvą - savo... Na kaip ir... panelę, jei taip galima pavadinti deivę...
Pagaliau jie prijojo Piranijų jūrą. Anu ji paliko įspūdį. Ji buvo... raudona. Raudona nuo kraujo, kuris neturėjo kur sklaidytis nuo jo gausos.
- Na, štai, - tarė Dranas. - Kaip gerai, kad turim tokius gerus gyvūnėlius, kaip Gylys ir Varanas, ar ne? Piranijos jiems nieko nedarys, nes jos labai bijo vorų, o ypač tokių milžiniškų... Taip kad gali būt rami - piranijos net nesiartins prie mūsų.
Anu priėjo prie vandens. Nuo sklido kraujo nemalonus kraujo kvapas. Ji kaip mat atsiminė, kaip vaikystėje tigrė partempdavo kokią gazelę ir kaip ji dvokdavo pastovėjus kelias dienas... Merginą pradėjo pykinti tas kvapas.
- Nebijok, mes greitai perplauksim, - padrąsino ją brolis. - Mum - diena kelio šia jūra, tada išlipsim ir keliausim toliau. Gylys atsargiai įmerkė koją į vandenį, paskui įkišo ir kitas kojas ir taip ėjo tol, kol jau nebepasiekė dugno. Tada jis nežmonišku greičiu pradėjo šliuožti vandens paviršium.
- Smagu, ar ne?!! - sušuko Dranas. - Dievinu greitį, o tu?!?
- Aha!!! Aš irgi!!! Bet kaip mums reikės miegoti?!?
- Nesijaudink, tuoj priprasi!!! - rėkė vaikinas.
Anu patiko kaip jai plaukus kedena vėjas ir žiūrėti, kaip iš kelio traukiasi būriai piranijų. Pamažu jie artėjo prie Tigrų slėnio kranto...