Kartą gražioje miško pievelėje augo senas senas ąžuolas. Jo drūtas kamienas buvo pilnas drevių. Žemai, po šaknimis, urvelį išsikasė barsukas. Pralindęs pro susipynusias senojo ąžuolo šaknis, barsukas išgremžė išpuvusį jo vidų ir įsitaisė sau puikų guolį. Parsivedė barsukienę ir abu augino vaikus jau daug metų.
   Anksčiau, kur kažkada augo pirmosios ąžuolo šakos, dabar žiojėjo nemažos kiaurynės. Pro jas smagiai landžiojo voveriukai. Dar aukščiau, papuvusios šakos vietoje, genys išsikalė uoksą ir susisuko patogų lizdą. Taip visi draugiškai ir gyveno. Ąžuolas džiaugėsi savo gyventojais, saugojo juos nuo vėjo, šalčio, lietaus ir saulės. Maitino gilėmis. Gyvunėliai džiugino senolį ąžuolą savo žaidimais, o genio šeimyna ir ąžuolo kankintojus - vabzdžius sulesdavo.
   Kartą, vasaros pabaigoje, ąžuolo pavėsyje išdygo baravykas. Apsidžiaugė ąžuolas nauju įnamiu. Laimingas jautėsi, galėdamas pamaitinti baravyką savo šaknų syvais, užstoti nuo stiprių vėjo gūsių, paslėpti nuo karštų saulės spindulių. Baravykas augo, pūtėsi tiesiog akyse. Didėjo jo kepurė didėjo ir išdidumas.
   - Ko čia stypsai, saulę man užstoji? - Kartą piktai kreipėsi baravykas į ąžuolą.
   - Tau saulė kenksminga, aš saugau tave nuo jos karštų spindulių. - atsakė ąžuolas. - Mandagūs pirmiausiai pasisveikina. Labas baravyke.
   - Su šiukšlėm nesisveikinu, - atrėžė baravykas, - atsirado geradaris. Argi nematai, kad man šviesą užstoji, be jos aš negaliu augti. Užstoji vėją, be jo negaliu stiprėti. Jei ne tos nušiurusios tavo šakos virš mano galvos, aš galėčiau augti aukštyn, aukštyn. Pamatyčiau dangų. Ant mano kepurės gandras lizdą susisuktų. Ech , ąžuole, elgiesi lyg patėvis. Skriaudi savo įvaikį.
   Susigūžė ąžuolas nuo skaudžių baravyko žodžių. Suglaudė šakas, nusvarino lapus, tarsi sumažėjo visas. Stengėsi neužstoti baravykui nei saulės, nei vėjo, nei dangaus. Iš to sielvarto nepamatė, kaip iš vakarų pusės atslenka didžiulis, juodas audros debesis. Suūžė, sušniokštė viesulas. Ąžuolas nebuvo pasiruošęs atremti audros puolimo ir, gailiai dejuodamas, griuvo ant šono, po savim palauždamas galingas  šakas, kad tik baravykui neužstotų saulės. Išsilakstė ąžuolo gyventojai kitur prieglaudos ieškoti nuo piktų gamtos užgaidų. Baravykas po lietaus pasistiebė, kiek tik jo storas kotas leido, apsižvalgė ir garsiai tarė, kad visi aplinkui išgirstų:
   - Ar nesakiau, kad paaugsiu, kai tu neužstosi saulės! Dabar aš augsiu ne dienom, o valandom!
   Sunkiai atsiduso ąžuolas, užmerkė akis ir sumurmėjo:
   - Medžiai miršta ilgai. Tavo gyvenimui užteks mano syvų...
   - Cha, tavo syvų. Trūnyk greičiau. Man kuo daugiau saulės reikia. Augti noriu, o tu tik trukdei. Nagi tu tikras patėvis!
    Slinko nuslinko debesys. Kitą dieną vėl švietė kaitri saulė. Nuo karščio leipo žolės, vyto ir ąžuolo lapai, nebegaudami iš šaknų gaivaus vandens. Iš karto baravykas džiaugėsi saule, bet kuo toliau tuo labiau darėsi karšta. Netruko išgaruoti paskutinis rasos lašelis nuo jo kepurės.
   -O kaip būtų gera pasnausti pavėsyje, - garsiai pasvajojo baravykas. Ąžuolas tik atsiduso. Dar po valandėlės baravykas pradėjo glebti.
   - Oi oi oi - be perstojo dejavo jis, - nėra pavėsio. Visa drėgmė baigia išgaruoti. Taip ir numirti galiu. Ąžuole, užstok saulę, gelbėk!
   - Nebegaliu... - Vos girdimai sušnabždėjo ąžuolas.
   - Kaip nebegali, juk aš lyg ir tavo vaikas, o tu mano tėvas. Nebegali. Ne, tu nenori. Žinoma, tu ne tėvas man, o tik patėvis!  - piktinosi baravykas.
   Netrukus atšliaužė kirmelė ir amžiams nutildė nedėkingą baravyką.