Dvyliktas skyrius
Pirmoji pažintis su naująja stovykla prasidėjo anksti ryte. Tuoj, tuoj turėjo patekėti baisi, kepinanti saulė ir pakeisti gaivinančią nakties vėsą, kuri padėjo bent truputėlį atsigauti iki sąmonės netekimo nuvargusiems žmonėms.
Pėsčiomis jie ėjo neilgai. Jau po geros valandos kelio juos pasitiko staiga iš tamsos išniręs, jų laukęs, brezentu dengtas sunkvežimis. Viskas vyko nepaprastai greit. Akimirksniu ir žmonės, ir nešuliai kuriuos tempė kupranugariai, atsidūrė sunkvežimyje kuris, tuoj pat blykstelėjęs žibintais, pajudėjo iš vietos.
Visą naktį važiavę prastais, akmenuotais ir smėlėtais dykumos keliais, o kartais gal net be jų, pagaliau jie išvažiavo į tiesų, platų, asfaltuotą kelią kuris vedė tiesiai į oazę. Oazė vis artėjo, artėjo, neišvengiamai ryškėjo ir pastangos nuvargusiems žmonėms įteigti, kad tai tik negailestingas miražas, besąlygiškai žlugo. Pagaliau jie įvažiavo į žaluma ir aukštomis palmėmis apaugusią oazę. Iš pirmo žvilgsnio tikrai galėjai pamanyti, kad tai rojaus kampelis iš visų pusių apsuptas nesibaigiančių smėlynų. Tačiau vos geriau apsižvalgius, atsivėrė visai kitas šio rojaus vaizdas ir dangaus kampelis žemėje virto paprasčiausia karine baze. Puikiai pa-sislėpę po žaluma, užsimaskavę palmių šakomis, į viršų kilo sargybos bokšteliai su įdėmiai į šalis besižvalgančiais sargybiniais. Šalia daugybės neaiškios paskirties pastatų, stovėjo įvai-riausia karinė technika, prie kurios, nežiūrint ankstyvo meto, sukiojosi uniformuoti, ginkluoti žmonės.
Naujus gyventojus atvežęs sunkvežimis pravingiavo keliomis šio paslaptingo miestelio gatvėmis ir įsukęs į neaiškios paskirties dykvietę, pagaliau sustojo.
– Esu tikras, kad kažkur atvažiavom, – vos girdimai pratarė Astas ant jo kelių snūduriuojančiai Ingai.
Jis nesuklydo. Juos pasitiko uniformuotas, nežinia kokios armijos karininkas ir trumpai pasisveikinęs, nužvelgęs įdubusiomis, pavargusiomis akimis prie sunkvežimio išsirikiavusius mieguistus, pailsėti nesuspėjusius atvykėlius, sunkiai suprantama anglų kalba prašneko:
– Nuo šiol ši karinė bazė bus jūsų namais. Jūs privalote gerbti visus čia veikiančius įstatymus. Už jų nevykdymą baudžiama mirties bausme.
Tai net į grasinimą nepanėšėjo, nesuskambo kaip perspėjimas, o atrodė kaip savaime suprantamos dogmos traktavimas.

Apie pirmąją stovyklą visi prisiminė tik kaip apie puikius poilsio namus. Gyvenimas, kuris vyko dabar, panėšėjo į tikrą pragarą, į niekada nesibaigiančius specialiosios paskirties būrio treniruotę. Apmokymai tęsėsi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, o kartais užimdavo net dalį nakties. Žmonės krito netekę jėgų, praradę sąmonę, alinami negailestingos dykumos saulės ir pučiant dusinamai sausam vėjui, kuris be perstojo pustė smėlį, – tačiau vėl kėlėsi ir vykdė įsakymus, atlikinėjo užduotis kurias atrodė neįmanoma įvykdyti, kurios iš pirmo žvilgsnio buvo kvailos ir neretai žemino žmogaus orumą, tačiau priešingu atveju jų laukė guminės lazdos, sunkių kareiviškų batų smūgiai, pasityčiojimai ir net kulka į kaktą.
Naktimis jie miegodavo barake, visi kartu, tiesiog ant smėlio užtiesto šiurkščiomis nendrėmis. Tačiau pavargusiems žmonėms net toks patalas atrodė pūkiniu. Vos sumerkus akis, po keleto valandų vėl skambėdavo įkyrėjusi ir nekenčiama komanda verčianti keltis, stotis ant kojų ir viską pradėti iš naujo. Praradusiems bet kokį supratimą apie laiką, apie kažkokį kitą užsiėmimą išskyrus sunkų karo meną, netekusiems minčių, žmonėms atrodė, kad toks gyvenimas niekada nebesibaigs, kad kitokio gyvenimo nebėra ir būti negali.
– Jūs privalote didžiuotis tuo, kad įgavote nepaprastą pasitikėjimą ir patekote į Alacho laiminamą mokyklą, – be paliovos kalė į galvas karininkai-instruktoriai. – Jūs išrinktieji. Iš visų netikėlių1, Alachas pasirinko būtent jus, todėl melskitės jam atsidėkodami už jo gerumą ir svajokite apie šventą dieną, kuomet jis leis tapti tikrais musulmonais. – Dauguma karininkų buvo arabai, tačiau pasitaikė ir negrų, ir netgi europiečių. – Jūs įgaunate tokias žinias, kokiomis žemėje disponuoja tik vienetai. Tai, ko mes jus mokome, be jokios abejonės pravers ateityje. Štai kur bilietas į tolimesnį gyvenimą, kurį iš jūsų atėmė prokuroras, bet veltui grąžina teisingasis Alachas. Jūs privalote jam atsidėkoti, nes auka negali būti vienpuse. Melskitės, skaitykit Koraną ir Alachas niekada nenusigręš nuo jūsų, negrąžins jūsų beširdžiam pasauliui.
Astui nebuvo lengva lygiai taip pat, kaip ir kitiems, tačiau jis, norėdamas išnaudoti visą Alacho malonę, stengėsi įsisavinti tai, ką jiems tiesiog brukte bruko į galvas. Jei buvo tokie, kurie užduotis atlikinėjo išsisukinėdami, neeikvodami visų jėgų ir proto išteklių, tai Astas ir toliau viską darė šimtu procentų, o kartais net daugiau. Jis jautė, kad tai kas čia vyksta ir kuo jie užsiima – jam patinka, kad tai kažkas tokio, būtent kam jis gimė ir gyveno iki šiolei. Visiškai ne kaip kiti, Astas jautė pasitenkinimą įveikdamas sunkumus, nugalėdamas nuovargį ir skausmą; jis pats pajuto, kad stiprėja ne vien fiziškai, bet ir morališkai, tampa tikra uola nebe vien jėgos atžvilgiu, bet ir protu, mintimis, savais įsitikinimais. Dabar Asto jau visai nebebaugino ilgi, sudėtingi kliūčių ruožai; jis galėjo su pasitenkinimu suvaryti kulką į taikinį, kuriame kaip gyvi puikavosi nepaprastai tikrai atrodantys vyrų, moterų, vaikų atvaizdai. Jau po keleto užsiėmimų, kurie jungė karatė, kung fu bei kitus kovos menus ir sudarė kažkokį kitą, keistą, labai sudėtingą kovos meną, kuris žmogų darė tiesiog nenugalimu, įvertinęs Asto meistriškumą ir norą tapti dar geresniu, instruktorius pasakė:
– Tu šaunuolis, vyruti. Toli eisi. Sportavai?
– Savo malonumui... – neaiškiai, atsainiai atsakė Astas. – Vaikystėje turėjau gerą trenerį... Paskui treniravausi pats, kad palaikyčiau tinkamą formą, kurios reikalavo mano darbas.
Dar po keleto užsiėmimų, visų akivaizdoje, Astas susikovė su instruktoriumi, nediduku, bet nepaprastai vikriu azijietiškos kilmės vyruku, kuris labai panėšėjo į nindzę, kokius rodo Honkongo kino filmuose. Šį šou stebėjo ne vien jų būrio kursantai, kaip dabar juos vadino, bet netgi atsitiktinai pro šalį ėję kiti instruktoriai bei karininkai. Šou baigėsi audringais ploji-mais ir azartiškais šūksniais.
– Puiku. Tu privalai dirbti, – sunkiai alsuodamas pasakė instruktorius ir ištiesęs ranką, padėjo atsikelti nugalėtam Astui. –  Netrukus tu tapsi nenugalimu. Matau, kad nori šito, todėl padėsiu tau. – Mirktelėjęs savo siaura, pageltusia akele, jis pridūrė: – Nuo šiol gali mane vadinti Džo. Paprasčiausiai – Džo. Aš gerbiu tavo sumanumą ir tavąją jėgą. – Džo patapšnojo mokiniui per petį ir šyptelėjęs pridūrė: – O tave aš vadinsiu Asu. Net tavo vardas atspindi tavo sugebėjimus...
Be abejo tai buvo didžiulis pripažinimas, o šiomis žiauriomis sąlygomis jį galėjo užsitarnauti tik išrinktieji, kurių čia, paprasčiausiai, nebuvo. Šie Džo žodžiai suteikė Astui galimybę pasijusti nebe nuo ryto iki vakaro nepakeliamą darbą dirbančiu vergu, o, jei ne visa tokiu pat, tai labai panašiu į šios karinės bazės šeimininkus.
Tik atvykę į bazę, jie įsiliejo į kitą penkių vyrų būrį. Kaip paaiškėjo, šie vyrai irgi tik vakar atvyko čionai iš tokios pat stovyklos dykumoje. Tai buvo žmonės lygiai su tokia pat praeitimi, tik iš Balkanų pusiasalio: albanai ir serbai. Augaloti, plačiapečiai, apšepusiais, kelias dienas neskustais veidais, jie atrodė kur kas grėsmingesniais ir žiauresniais nei Asto būrio vyrai. Iš pradžių šie žmonės gana skeptiškai ir nepatikliai vertino Asto elgesį ir jo norą pasirodyti geriausiu, tačiau greitai supratę, kad šis vaikinas niekam neprimeta savo veiksmų, nesididžiuoja ir nepasikelia aukščiau už kitus – irgi priprato prie jo ir palaipsniui iš jų rūsčių veidų pašaipa dingo, užleidusi vietą tam tikrai pagarbai, kuri, beje, kuo toliau tuo dažniau ėmė jaustis ir iš instruktorių pusės.
Kiti vyrai irgi keitėsi. Likimas išeities nepaliko niekam. Išrinktųjų čia tikrai nebuvo. Visiems teko besąlygiškai taikytis prie sunkių gyvenimo sąlygų ir sunkaus kasdienio darbo, kuris vienintelis siūlė kažkokią, nors ir miglotą, nors neaiškią, bet ateitį. Likimas paliko tik du kelius: gyventi arba mirti. Kol kas visi rinkosi pirmąjį. Tačiau vieną rytą, po nuskambėjusios iki gyvo kaulo visiems įgrisusios komandos „Keltis!“, atmerkę akis, vyrai nustėro. Kampe, ant palubėje prikaltos lentos kuri jungė vieną svają su kita, kabojo Fiodoras. Stipriai užsiveržęs ant kaklo kelnių diržas nutraukė visas jo žemiškąsias kančias. Fiodoras nebeišlaikė, nebematė to duotojo paskutiniojo šanso, kuris niekaip neartėjo, o pastaruoju metu net nebepasiekiamai ėmė tolti. Jis pasirinko antrąjį kelią, lengvesnįjį, kuris vedė prie antrojo paskutinio šanso. Jis pasirinko mirtį. Pamėlusi Fiodoro galva su išlindusiu pro bjauriai iššieptus dantis liežuvio galiuku, karojo pasvirusi į šoną. Jis baisiai šypsojosi ir tarytum aiškinosi:
– Aš pavargau... Daugiau nebegaliu ištverti pragaro žemėje. Nežinojau, kad jis taip arti. Atleiskit... Palieku jus ir išeinu ieškoti pasigailėjimo jei ne kūnui, tai bent nuodėmingai savo sielai. Aš visuomet norėjau gyventi, bet... Atleiskit...
Vyrų tarpe Fiodoras buvo silpniausias. Daug kas iš jo šaipėsi, vadino pediku2, nors vargu ar tam turėjo teisę. Komanda laikėsi pakankamai draugiškai, nes ant visų pečių užgriuvę sunkūs išbandymai suartino bei sutelkė net skirtingų tautybių bei pažiūrų, nepagirtiną praeitį turinčius žmones, tačiau šventųjų iš jų nesukūrė ir net nesistengė tokiais padaryti, nes dabartiniams jų šeimininkams reikėjo ne šventų avelių, o bebaimių tigrų. Šie žmonės nebuvo iš dangaus nusileidę angelai, jie nebuvo susirinkę iš institutų ar universitetų, tai nebuvo gražuoliai, dabitos jaunuoliai iš turtuolių šeimų; jie buvo žudikai, kurių praeičių negalėjo išdildyti ar pakeisti net laikas. Ant šių vyrų pečių sunkia našta gulėsi net ne po vieną žmogžudystę. Būtent tokių čia reikėjo ir būtent tokioje draugijoje silpnųjų visada nemėgstama, o jiems išryškėjus, žmonės patys juos sutrypia, sunaikina ir išmeta už borto. Galbūt tai žiauru, bet tai nerašyti gyvenimo kodeksai, virtę neginčijama teorema. Teisus tik tas, kuris sugeba įrodyti savo jėgą, ir vargas tiems, kurie palūžta draskomi likimo vėjų.
Fiodoro praeitį irgi puošė trys žiaurios žmogžudystės, tačiau pakliuvęs į pragarą žemėje, jis neišlaikė egzamino ir pastebimai pasidavė, palūžo, neteko jėgų, kol vieną gražią dieną nusprendė pasitraukti, kad savo buvimu nebekliudytų kitiems, galingiesiems, teisiesiems.
Astas tiesiog išplėšė durklą iš ką tik į baraką įėjusio ir akimirksniui sutrikusio karininko rankų, puolė prie kabančio bendražygio kūno ir vienu rėžiu perpjovė įsitempusį diržą. Jau sustingęs Fiodoro kūnas, kaip kažko kieto prigrūstas maišas, žnektelėjo jam prie kojų. Netikėtai Astas pasimetė ir nebežinojo ką daryti – stovėjo ir žvelgė į kraupiai mirties iškreiptą lavono veidą, į išsprogusias akis, į siaubingai šypsenai iššieptas lūpas.
Mirtiną tylą nutraukė karininkas, kuris iki šiol tylėdamas stebėjo šią tragišką sceną. Jo balsas suskambo grėsmingai, niekinamai ir be galo užgauliai:
– Tai ne karys. Tai šūdas. Toks karys net Alacho malonės nevertas...
Astas lėtai atsisuko. Jo akyse sužaižaravo neapsakoma neapykanta ir žvėriškas pyktis. Tvirtai rankoje suspaudęs durklą, jis ryžtingai žengė prie staiga perbalusio karininko, kuris įžeidė netik mirusįjį jų draugą, bet, Asto manymų, net jį patį ir visus kitus būrio vyrus.
– O kas tu toks?.. – Astas prašvokštė pro tvirtai sukąstus dantis. – Kas?.. Dar žodis, pajuodęs šūde, ir šitam prakeiktam barake tu būsi antru lavonu. Padvėsi net nespėjęs paprašyti išrišimo pas savąjį Alachą.
Išsigandęs tokios netikėtos reakcijos, karininkas traukėsi atatupstas pravirų durų link. Jis puikiai pažinojo juos visus, gerai suprato ko galima laukti iš kiekvieno, o Astą – tuo labiau, ir be abejo žinojo apie šio gero kario, tačiau keisto žmogaus nenusakomą charakterį. Todėl dabar, prieš save matydamas žaibus svaidančias akis,o galingose rankose suspaustą aštrų jo paties durklą, puikiai suprato, jog su šiuo žmogumi juokauti negalima. Žengęs dar keletą žingsnių atatupsta, berods tik dabar karininkas prisiminė turįs pistoletą. Staigiu judesiu ištraukęs iš dėklo ginklą, jis išpyškino keletą šūvių į lubas. Tik šie šūviai truputėlį nuramino ne tik Asto įniršį, bet ir kitų vyrų pyktį, kurie stovėjo glaudžiai susispietę aplink Astą, pasiruošę bet kuriuo momentu palaikyti savo lyderį, kuris vienintelis išdrįso žengti pasipriešinimo žingsnį. Savaime suprantama, kad į šūvius tuoj pat atskubėjo pastiprinimas. Astas puikiai suvokė, jog tai visai pagrindo neturįs nepasitenkinimo protrūkis, kurį tiesiog išprovokavo nenaudėlis karininkas arabas, todėl be tolimesnių emocijų sugebėjo susitvardyti ir sviedė durklą tam pačiam karininkui po kojomis. Daugiau neprataręs nė žodžio, jis pasidavė. Tą pačią akimirką Astas pajuto kaip ant rankų užsispaudžia šalti, metaliniai antrankiai, o į nugarą įremtas automato vamzdis nebyliai paaiškino, jog šiems žmonėms reikia paklusti vien todėl, kad vienam kvaila kovoti prieš galingą sistemą, juolab, jog Astas pats, jau kurį laiką prijautė šiai sistemai ir sutiko su daugeliu dalykų, kuriuos ši sistema reikalavo suprasti, visai neatsisakydamas, o gal net geisdamas tapti jos dalelyte.

1 Netikėliai – čia, kitatikiai, kitataučiai (aut.).
2 Pedikas – homoseksualistas (žarg.).